Vilniaus kameriniame teatre – spektaklis, kalbantis vaikams
balandžio 3, 2014  |  By:   |  Aktualu, Ar žinojote?, Naujausia  |  Comments are off

Mamų radijas

 

„Didžioji dalis dabar kuriamų spektaklių vaikams vyksta be dialogo tarp jo kūrėjų ir žiūrovų. Menininkai kalba apie spalvą, apie raišką, formą, bet vis mažiau apie turinį ir apie patį vaiką. „Kuo vaikas gyvena? Kur jo pasaulis? Ką jis supranta ir ką jis turėtų suprasti, ką jis turėtų išsinešti iš teatro?“ – apie tai vaikams skirtuose spektakliuose diskutuojama per mažai“, – sako vaikų teatro režisierė Lina Beržinienė. Šios vaikų teatro režisierės, dainininkės Veronikos Povilionienės ir ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Strazdanėlės“ vadovų spektaklis „Vištytė ir gaidelis“, po penkerių metų trumpam sugrįžta į Vilniaus kamerinio teatro sceną. Ta proga apie spektaklį, teatrą ir ugdymą teatru kalbamės su spektaklio režisiere L. Beržiniene.

 

Kodėl į teatrą kviečiate vaikus nuo 6 mėnesių iki 3 metų?

Jei spektaklis yra su prasminiu užtaisu ir mintimi, jis tiks ir kūdikiui, ir seneliui. Tačiau būtina gradacija. Pavyzdžiui, jei spektaklis muzikinis, tačiau jo forma labiau pritaikyta kūdikiui iki 1 metų, jį bus sunkiau žiūrėti 1,5 metų vaikui. Tokio amžiaus žmogui jau reikia veiksmo jis ieško pasakojimo, siužeto. Tuo tarpu mažesniam pakaks vaizdo aliuzijos į jo fotografinę atmintį, spalvų, šviesų daiktų žaismo ir muzikinio kontrasto.

Vyresnių vaikų, nuo 3 metų, auditorija jau specifinė, priklausoma nuo kiekvieno žiūrovo individualumo, vaiko charakterio, būdo savybių, aplinkos, kurioje jis auga. Yra vaikų, kurie gali žiūrėti ir 2 valandų trukmės spektaklį. Tačiau dabar tikrai rasime 14-metį, kuris neišsėdės nė pusvalandžio. Režisierius turi rasti raktą į kiekvieno žiūrovo širdį, ir amžius čia svarbus. Mes jau beveik dešimtmetį kuriame edukacinius spektaklius patiems mažiausiems vaikams, nes tokio teatro trūksta.

 

Koks yra spektaklis „Vištytė ir gaidelis“? Kodėl visur skelbiate, kad jis unikalus?

Tai pirmoji kūrybinio ciklo „Žaiskime pasaką dalis“ ir iš kitų spektaklių vaikams jis skiriasi tuo, kad tai – improvizacija, kuri kaskart kitokia, todėl nepakartojama. Be to tai vaikų improvizacija vaikams. Spektaklis kalba su mažesniais vaikais, bet įdomus ir didesniems. Mažesni vaikai labiau orientuojami į muziką, į ritmą. Didesnis vaikas matys teatrinį vyksmą, jam bus įdomus siužetas, scenoje vaikai jį kvies emociniam dialogui. Kaip režisierius Juozas Miltinis yra sakęs: „Kai žmogus verkia teatre, jis save apverkia, kai juokiasi – iš savęs juokiasi, kai mąsto – apie save mąsto“. Taip ir šiame spektaklyje vaikas visų pirma atpažins savo emocijas – džiaugsmo, dūkimo, žaidimo, nerimo, baimės. Šis spektaklis svarbus ne tik žiūrovams, bet ir vaikams vaidinantiems scenoje. Pirmiausia – tai jų pažintis su teatru ir jo užkulisiais. Kurdami mes stengiamės jiems perduoti vertybes, keliaujančias iš kartos į kartą. Kūrybiniame procese vaikai skaito pasaką, susipažįsta su jos siužetu, herojais, veiksmu bei lietuvių liaudies kūryba. Primename, kad visi turime pareigas ir kad jų neatlikdami patenkame lyg į užburtą ratą. „Vištytė ir gaidelis“ sukuria tokį rato įspūdį – ji gali būti sekama kaip pasaka be galo, pirmyn ir atgal, tik šį kart Veronika (dainininkė Veronika Povilionienė – aut. pastaba) ją sustabdo.

Mes vengiame spektaklyje surepetuotų, sustatytų scenų, mizanscenų, demonstravimo, nereikalaujame iš vaikų tobulai atlikti judesius ar „šlifuoti“ atskirų scenos epizodų pasakoje. Leidžiame žaisti duotose aplinkybėse, improvizuoti, klysti, net liūdėti. Skatiname vaikus jaustis laisvai, judėti organiškai. Jie turi tik vieną užduotį veikti klausant ir girdint muziką. Jei jaunoji aktorė išėjusi į sceną ieško akimis salėje mamos (ji vaidmenyje – ji ta boružėlė, kuri ieško tuo metu mamos) bet ji veiksme, kaip ir kiti vaikai.

Spektaklio garso takelyje skamba liaudies muzika, adaptuota vaikams. Tai – taip pat vertybė, kurią, mano nuomone, būtina saugoti, nes čia skamba dainos, skaičiuotės, žaidinimai, gausu žodžių, kurių reikšmių dauguma šiandienos vaikų nebežino.

 

Papasakokite apie projektą „Žaiskime pasaką“.

Muzikinė pasaka „Vištytė ir gaidelis“ yra pirmoji iš ciklo „Žaiskime pasaką“. Projekto „Žaiskime pasaką“ kūrybos skrynią sudaro spektaklių premjeromis pažymėtos ir CD formatu išleistos pasakos „Vištytė ir gaidelis“, „Dangus griūva“, „Jaučio trobelė“. Šiemet Vilniaus knygų mugėje kartu su mokyklėle „Strazdanėlės“ pristatėme ir edukacinę pasakų ciklo knygą „Čiulba ulba ūbauja“, kurioje galima rasti ne tik dainelių bei pasakų CD, bet ir gyvai gamtoje įrašytų paukščių garsų, bei ugdymo specialistų Sonatos ir Petro Kričenų patarimus tėvams.

Man asmeniškai, kaip šių spektaklių režisierei, brangiausia „Vištytė ir gaidelis“, nes tai buvo mano pirmoji pasaka, kurią man sekė močiutė. Ji pirmoji ir projekte „Žaidžiame pasaką“. Šį kart ir vėl sutapimas, nes pirmą kartą mūsų istorijoje scenoje turėtų pasirodyti tik vaikai be mokytojų ir be pačių mažiausiųjų aktoriukų. Kūdikių grupelė, kurie kitų spektaklių scenose pasirodydavo su mamomis ar tėčiais, ruošiasi premjerai, kurią pristatysime pirmąjį birželio savaitgalį Vilniaus mažajame teatre.

 

Sakoma, kad lietuvių liaudies pasakose daug smurto ar čia taip pat bus „blogas vilkas“?

Pas mus nėra blogo vilko, yra tik vaikas, kuris apsimeta vilku. Pasakos žanras formavosi tuo laikmečiu kai vyravo prieraišioji tėvystė, t.y. vaikai aktyviai dalyvavo suaugusių žmonių gyvenime, todėl teko ir suaugusiems kitaip bendrauti. Tėtis ir mama, bandydami papasakoti, kas nutiko viename ar kitame kaime, turėdavo kalbėti perkeltine prasme, kad vaikai nesuprastų. Kadangi mūsuose tokio tikslo nebelieka, mes adaptavome pasaką mažiesiems, todėl niekas niekam akies nemuša. Kita vertus visi personažai pasakoje šiek tiek išdykę, ir elgiasi nelabai gerai.

 

Kaip turėtų elgtis vaikas teatre?

Man labai gaila, kad Lietuvoje yra mažai kalbama ir scenoje naudojama koncerto pedagogika. Jos esmė – kad koncerte žiūrovai neturi sėdėti pusvalandį, valandą ar pusantros ir nieko neveikti. Atvirkščiai – būtina veikti kartu. Žiūrovas leidžia sau straksėti, judėti, kykuoti mamai ant kelių, laisvai reaguoti į muziką ir į tai, ką jis mato, ir niekas jam negali drausti nei juoktis, nei kaip nors kitaip išreikšti tą potyrį, kurį jis jaučia matydamas veiksmą scenoje.

Nereikia tikėtis aktyvios vaiko reakcijos pirmą kartą, arba atvirkščiai, ji gali būti labai ryški. Vaikui teatre, kaip ir bet kokioje ugdymo įstaigoje reikalinga adaptacija, pabuvimas aplinkoje, pajaučiant atmosferą. Dar vienas dalykas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį tėvams, jiems būtina atsipalaiduoti ir leisti savo vaikeliui sėdinčiam ant kelių, reaguoti natūraliai.

 

Ką galima patarti tėvams, kurie ruošiasi su vaiku pirmą kartą žiūrėti spektaklį?

Niekas negali garantuoti, kad pirmas vizitas į teatrą/koncertą bus labai sėkmingas, nes jūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip pasiruošite. Pasidomėkite, į kokį spektaklį/koncertą einate, paskaitykite, pavartykite pasaką namuose. Jei vaikas – ne kūdikis, būtina kuo aktyviau į pasiruošimo procesą įtraukti ir patį vaiką. Vakare uždekite stalinę lempą, o visas kitas šviesas išjunkite, įėjus į kambarį šviesą užgesinkite, vėl ją uždekite. Į žaidimą galite įtraukti ir aplink esančius daiktus (pavyzdžiui: pagalvę, kojinę ir pan.) ir paversti juos pasakos personažais.

Svarbus ne tik šviesos ir tamsos momentas, bet ir šešėliai, nes vaikai dažniausiai išsigąsta jų. Paverskite viską juokais ir žaidimu, nuraminkite ir parodykite vaikui, kad viskas gerai ir jūs šalia. Taip pat reikėtų pažaisti su muzika, paleisti ją tyliai, pagarsinti ir vėl nutylinti, leisti pamėginti tai ir pačiam vaikui, patriukšmauti. Priklausomai nuo pasakos galima pažaisti su pasakų personažais. Susidėkite ir lauknešėlį į teatrą: greta įprastų daiktų pasiimkite žibintuvėlį ar švieselę, gėrimo buteliuką, mylimą žaisliuką, gal obuolio skiltelę, visa tai – kas paprastai padeda jūsų vaikui nusiraminti.

 

Kaip elgtis jei visgi vaikas spektaklio metu pradėtų verkti?

Priglausti ir nuraminti, nukreipti dėmesį, daryti tai, ką paprastai darome, kai jis verkia. Jei verksmas stiprus – išeiti nuraminti ir pamėginti sugrįžti antrą kartą. Adaptacijai reikia laiko, todėl net jei ir pirmas apsilankymas nebus sėkmingas, nereikia nuleisti rankų. Teatras prasideda namie jeigu namie yra pasaka, žaidimas, kada paprastas daiktas, pavyzdžiui šaukštas, nesunkiai pavirsta į bokštą ar tiltą, kada užgesinama šviesa ir atsiranda šešėliai ant sienos, tokiam vaikui reikės teatro ir čia amžiaus ribų nėra.

Apie autorių :

Komentarai .