Mamuradijas.lt

Asmeninio herojės albumo nuotraukos

Buvęs modelis, dabar socialinių medijų planuotoja dirbanti Gintarė Vasyliūtė ne tik viena pati augina egzotiško grožio dukrytę Viltę, bet ir drąsiai keliauja su ja po pasaulį. 2019-ųjų rudenį juodvi daugiau nei mėnesį praleido Tailande. Moteris neslepia, jog dažnai sulaukia klausimų, kaip jai tai pavyksta, is kur ji turinti tiek drąsos. Ji susimąsto ir lengva širdimi paaiškina: „Tai tikrai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš šono. Taigi jei bent kažkiek svajojat tai padaryti – pirmyn.”

Kelionės ir Gintarė. Kada jas pamilai? Teko skaityti viename interviu, kad modelio karjerai koją pakišo baimė keliauti…

Viskas prasidėjo nuo mano pirmosios kaip modelio kelionės į Bankoka. Tuo metu aš labai svajojau apie Tailandą ir gavus pasiūlymą vykti būtent ten, man atrodė kažkas neįtikėtina. Keletą metų prieš tai turėjau kelis pasiūlymus vykti į Japonija, bet nežinojau, ar aš tikrai noriu dirbti modeliu ir būti taip toli visiškai viena. Tada nutraukiau kontraktą su agentura, bet po gana ilgo laiko tarpo pabandžiau vėl ir  taip ir atsiradau Tailande.

Gintarė su dukrele Vilte Tailande.

Kokia įsimintiniausia kryptis?

 Vienareikšmiškai Tailandas! Nors teko pagyventi Kambodžoje ir Malaizijoje, aplankyti šiek tiek Europą, bet Tailandas visada bus mano sielos namai. Visada gera sugrįžti. Atrodo, kad kažkokia dalelė manęs lieka čia.

Kas sunkiausia keliaujant vienai su vaiku?

Žinot, sunkiausi yra tie momentai, kai esu pavargusi ir negaliu nueiti pailsėti, nes būti su vaiku 24 valandas per parą vienai – tikrai daug reikalų. Bet, sakyčiau, keliauti yra daug lengviau, nei būti namie ir gyventi rutinoje.

Viltė labai mėgsta bendrauti, jai labai patinka laisvė ir aš matau, kokia ji yra laiminga būdama tarp naujų žmonių. Šį rudenį apsistojome Lantoje, kurioje ilsisi  labai daug šeimų ir aš visada sulaukiu klausimo: “Kaip tu tai darai visiškai viena?”. Ir tai visada mane priverčia susimąstyti. Bet tai tikrai nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš šono. Taigi jei tik kas bent kažkiek svajojat tai padaryti – pirmyn! 

Kada įvyko pirmoji Viltès ir tavo kelionè? Kokia ji buvo?

Mūsų pirmoji kelionė dviese buvo prieš kiek daugiau nei pusę metų. Skridome į Ispaniją ir ten praleidome apie mėnesi. Pamenu, kad šiek tiek jaudinausi dėl skrydžio, jei verks, jei tas ar anas. Bet viskas buvo labai gerai ir visiškai nėra ko nerimauti. Turiu draugę, kuri tuo metu gyveno Alikantėje, ji labai daug padėjo, tad turėjome visiškai nerealų laiką.

Ką galėtumei patarti su vaikais keliaujantiems tėvams?

Visų pirma, tai negalvoti nieko negatyvaus. Pozityvus nusiteikimas reiškia labai daug. Ir pasitikėti savo vaiku, leisti jam pažinti pasauli ir jo nesuvaržyti. Mėgautis kiekviena sekunde. Augti ir tobulėti kartu.

Kuo, tavo nuomone, skiriasi kelionės vienumoje nuo kelionių su kompanija?

Labai geras klausimas! Kelionėse su kompanija labai dažnai tu tiesiog užsidarai tame žmoniu rate, kas irgi nėra blogai, nes kartu turėsite daug gerų atsiminimų. Bet man labai patinka keliauti vienai ir geriausias dalykas tas, kad sutinku labai daug žmonių, kurie irgi keliauja vieni. Tada prasideda smagioji dalis, kai gali valandų valandas kalbėtis apie gyvenimą ir kas paskatino leistis i kelionę vienam. Kiekvienas turi savo istorijas ir išgyvenimus. Man tai yra geriausia kelionės dalis – nauji draugai iš viso pasaulio. Ir žmogus, keliaudamas vienas labai daug išmoksta, tobulėja kaip asmenybė. Tai yra pats geriausias būdas pažinti patį save. Ir be abejo faktas, kad darai tai, ką nori daryti ir kada nori!

Kas tave kasdien veda į priekį? Žiūrint į tave instagrame, tu tokia rami, šilta, užtikrinta savimi…

Dukra Viltė. Aš tikrai ne visada esu tokia, kokia norėčiau būti, tikrai būnu ir pikta ar be nuotaikos, bet labai stengiuosi skleisti gėrį ir šilumą. Ir būtent Azijoje aš to geriausiai išmokstu, nes žmonės čia visada šypsosi, jie yra labai draugiški ir paslaugūs. Aš net pamenu, kai grįžau į Lietuva po savo pirmosios keliones, pamenu kaip vakar, man buvo taip liūdna, kad žmonės pamiršta tokį paprastą dalyką – šypseną. 

Koks tavo motinystės kelias, su kokiais iššūkiais/džiaugsmai teko susidurti? Augini egzotiškà mažylę, kaip į jà reaguoja aplinkiniai? Ar galima sakyti, jog esi vieniša mama?

Kelias tikrai buvo vingiuotas. Buvo ir džiaugsmo ir liūdesio. Motinystė yra labai didelis darbas. Buvo daug pasimetimo ir nežinios, ar viską darau gerai. Bet aš kiekvieną dieną mokausi ir augu kartu su dukra. Ir taip, ją auginu viena. Tai tikrai nėra lengva, bet mes puikiai tvarkomės ir man labai smagu, kad daug vienišų mamų man parašo ir dėkoja, kad jas ikvėpiu. Tai yra labai geras jausmas! Ir aš pati turiu begalinį norą parodyti visoms moterims, kad mes esame labai stiprios ir galime puikiai susitvarkyti. Svarbiausia, kaip ir minėjau ankščiau, neprarasti pozityvaus mąstymo – tai yra raktas į laimę ir vidinę ramybę.