angry_thoughts_by_thefatbuda-d48bkie
Trečiųjų metų krizė arba Mums jau dygsta ožiuko ragiukai
vasario 7, 2015  |  By:   |  Aktualu, Ar žinojote?, Naujausia  |  Comments are off
Susiraukęs veidelis, ašarų upeliai, piktas žvilgsnis ir sugniaužti kumščiai, reikalavimas nupirkti naują žaislą dabar ir čia, o kito pasirinkimo nė būti negali, – taip, tai „ožiukų dygimo laikas“, kai tėvai nežino, drausti ar leisti, o mažylis nori užvaldyti pasaulį greičiau nei per tris dienas. Ar tai būdinga visiems vaikams, o gal visgi visa priklauso nuo charakterio? Derėtų pakeisti auklėjimo politiką ir imti kontroliuoti situaciją? Desperatiškai klausiate savęs, kada tai baigsis? Psichologė Agnė Zinkevičiūtė, turinti ne tik teorinių žinių, susijusių su vaiko raida ir charakterio formavimusi, tačiau ir patirties su savąja atžala, kurios „ožiukų laikas“, rodos, baigiasi.

 

Ką, jūsų manymu, galima įvardinti kaip „vaikiškus ožiukus“? Ar tai tik fiziniai veiksmai (kumštukų sugniaužimas bei trankymas į stalą, raukymasis, spardymasis, netgi griuvimas ant žemės), ar labiau susiję su emocijomis, iššaukiančiomis minėtuosius veiksmus?
Mano manymu, dauguma tėvų „ožiuko ragų dygimo“ laikotarpį vadina trečiųjų metų krizės laikotarpį, kurio metu labiausiai išryškėja vaikų negatyvumas, tai yra prieštaravimas ne veiklos turiniui, o asmeniui, kuris siūlo tą veiklą (suaugusiajam), užsispyrimas ir autonomijos išraiškos – „AŠ PATS“. Jeigu suaugę artimos aplinkos asmenys ignoruoja šiuos vaiko poreikius, natūralu, kad atsiranda negatyvus elgesys, išreiškiantis jų nepasitenkinimą ir siekį patenkinti savo norus. Pavyzdžiui, vaikas parduotuvėje išsirenka žaislą, kuris yra per brangus, ar tėvų požiūriu, nereikalingas. Tėvai nesutinka pirkti, vaikas užsispiria ir siekia, kad būtų žaislas nupirktas. Tėvams nesutikus, vaikas imasi veiksmų (ašaros ar griuvimas ant grindų). Tai tėra vaiko nepasitenkinimo i išraiška ir bandymas pasiekti savo tikslą – išprovokuoti tėvus, kad būtų nupirkta tai, ko vaikas nori.
 
Kokio amžiaus galima tikėtis susidurti su pirmaisiais „ožiuko ragų dygimo“ požymiais?
Trečiųjų metų krizė prasideda skirtingai ir trunka skirtingą laiko tarpą. Vieniems pradžia galima po antrojo gimtadienio, kitiems – artėjant link trečiojo. Ir trunka nuo pusės iki pusantrų metų. Svarbiausias trečiųjų gyvenimo metų krizės požymis – vaiko negatyvizmas.
 
Kaip derėtų auklėti? Kovoti, o galbūt ignoruoti?
Jokiu būdu ne kovoti. Kova iššaukia pasipriešinimą ir prasideda konfliktas dėl valdžios (kuris kurį nugalėsite). Šiuo gyvenimo laikotarpiu (kaip ir dauguma kitų) svarbiausia apsišarvuoti kantrybe. Svarbu leisti vaikui rinktis ir leisti jam prisiimti atsakomybę už jo pačio pasirinkimus. Tėvai turėtų pateikti vaikui kelias logiškas alternatyvas, kad vaikas jaustųsi atsakingas už savo sprendimus.
Pvz.: vaikų žaidimų aikštelėje, kai kiekvienas nučiuožimas nuo čiuožyklos tampa „paskutiniu“. Suaugęs gali leisti vaikui rinktis: „Kiek dar kartų nori nučiuožti nuo čiuožyklos?“. Vaikui įvardinus skaičių, reikia garsiai skaičiuoti kiekvieną nučiuožimą ir vėliau užtikrintu tonu pasakyti: „Viskas. Jau nučiuožei X kartų, laikas į namus“. Dažnais atvejais vaikas mėgins derėtis: „dar kartą“, „paskutinį kartą“. Tačiau suaugęs turi nurodyti ribas: „Mes susitarėme. Tu pasirinkai X kartų čiuožti, tiek ir nučiuožei. Laikas į namus“. Svarbu nebijoti vaiko nepasitenkinimo išraiškų (ašarų; spardymosi; rėkimo, kad jūsų nemyli; puolimo ant žemės), nes tokiais būdais mažoji atžala tiesiog bando patikrinti tėvų ribas. Tiesa, dažnai visuomenėje jaunai mamai ar tėčiui nejauku, kai jų vaikas rodo nepasitenkinimą viešoje vietoje, todėl nusileidžia, tačiau atminkite – jūs esate savo vaiko autoritetas ir ugdytinis, o ne visuomenė.

 

Kaip jūs auklėjate savo mažylę? Ar jau susidūrėte su aptariamu etapu, kada vaikučiams ima dygti ragiukai?
Žinoma, esame susidūrę, kaip ir, tikriausiai, visi tėveliai. Laimei, mūsų šis etapas jau keliauja į pabaigą. Aš nuolat stengdavausi nubrėžti ribas ir labai labai daug kalbėti su vaiku. Siūlydavau alternatyvas, leidau ir leidžiu rinktis. Nebijojau visuomenės požiūrio ir leisdavau jai verkti viešoje vietoje. O svarbiausia, su vyru visada buvome ir esame nuoseklūs. Žinome, kad negalima yra negalima, ir kai esame pavargę, ir kai sergam, ir kai esame geros nuotaikos. Jei nustatant ribas nors kartą leisite, vaikas bandys dar ir dar kartą išsireikalauti leidimą. Taip pat apsišarvavusi kantrybe, jai leidau daryti viską pačiai: laistyti gėles, plauti indus, rengtis kaip geba, kaip nori. Ir nesvarbu, kad nesiderino, atrodė ne visiškai skoningai ar net juokingai. Bet tai buvo jos pasirinkimas. Būdama dvejų metų, pjaustė sumuštinius. Vietoj to, kad drausčiau, daviau saugų peilį. Ir adatą, ir žirkles (bukais galais), ir „mikserį“ išbandė anksti. Kai vaikui daug kas leidžiama (tepti sumuštinius, paliesti adatą, mėginti kirpti), paaiškinant galimus pavojus, vaikams yra lengviau suvokiama, kad yra dalykų, iki kurių dar reikia truputėlį ūgtelėti – pavyzdžiui, elektrinė viryklė.
Svarbu paaiškinti, kad kai kurie veiksmai nėra draustini – jie yra tie, iki kurių dar reikia paaugti!  Draudimas natūraliai iššaukia pasipriešinimą, o paaiškinimas, kad „kai tau bus ketveri, galėsime pamėginti kartu ir įjungti laidą į elektros lizdą“, vaiką verčia jaustis išgirstu ir globojamu.
 
Ar sutinkate su mintimi, jog mažylio temperamentas ir tvirtas, galbūt kiek ūmus charakteris lemia užsispyrimo demonstravimą? Galbūt tai būdinga visiems vaikams?
Yra teorijų, kad vaikas atsineša temperamentą, charakterį ir nieko čia nepakeisi. Tačiau aš esu S. Freud‘o pasekėja ir tikiu (o ir mano konsultacinė praktika tai kas kartą patvirtina), kad viskas ateina iš šeimos. Žinoma, aplinka daug ką lemia, tačiau kiekvienam vaikui didžiausias autoritetas yra jo tėvai/globėjai. Jei kalbame apie trečiųjų metų krizę, tai sėkmingai ją išsprendęs vaikas, išmoks bendradarbiauti, pozityviais būdais pasiekti norimo rezultato, o ne kovoti užsispyrimu. Labai svarbu, kaip ir kiek buvo nubrėžtos vaikams ribos. Ar jie savo negatyviu elgesiu, manipuliacijomis (mamai neleidus – tėtis leidžia) pasiekdavo savo tikslą, ar ne. Užsispyrimo demonstravimas būdingas daugeliui vaikų, kurie savo „paskutinį kartą“ išsireikalaudavo ašaromis, spardymais ar griuvimais ant žemės.
User Rating : 4.7 (2 votes)
Apie autorių :

Komentarai .