Tinklaraštininkė Iveta atvira: ,,Nėštumas – ypatingiausias mano gyvenimo laikotarpis, neapsiėjęs be iššūkių”

Bene dešimtemtį blogą ,,120 percent‘‘ rašanti Iveta sako – 2009 metais blogą rašyti pradėjo vedina paprasto noro – pasidalinti savo mintimis su draugais ir pažįstamais, dokumentuoti kaip jai sekasi augti ir skleistis kaip asmenybei, siekti savo tikslų. Neilgai trukus draugų ratas išaugo į visą platų skaitytojų būrį.

 „Po gyvenimo Kanadoje blogą rašiau jau anglų kalba, vėliau tos istorijos persikėlė iš blogo į socialinius tinklus, o tada pavirto ir į video istorijas. O dabar Ivetos turinys kiek pasipildė, ji pradėjo atvirai pasakoti apie iššūkius pastojant bei kas pasikeitė jos gyvenime, pagaliau pamačius tas stebuklingas dvi  juosteles nėštumo teste.“

Iveta, jūsų nėštumas labai ypatingas ir ilgai lauktas, papasakokite, koks kelias buvonueitas iki tos džiugios žinios? Kas buvo sunkiausia?

Su vyru buvome nutarę, kad abu pradėsime darbus ir asmeninius gyvenimus sukti linkme, palankia šeimai, daugiau nei metai iki nėštumo. Tuo metu dar net nebuvome susižadėję ar susituokę, o jau žinojome, kad esame pasiruošę kartu kurti šeimą. Ir taip pradėjau morališkai, fiziškai ir finansiškai ruoštis. Tuo metu vietoj individualios veiklos jau atidarinėjau įmonę, tad pradėjau savanoriškai mokėti įmokas, kurios suteiktų galimybę gauti motinystės atostogų išmokas. Pradėjau aktyviau sportuoti, sveikiau maitintis, rinktis natūralesnes ir ekologiškesnes alternatyvas, atsisakiau nereikalingų vaistų, paėmiau į rankas pirmą literatūrą apie tėvystę. Manau, kad mano motinystės kelias prasidėjo būtent nuo šio sprendimo drauge su vyru, kada emociškai jau pradėjau laukti ir tam sąmoningai ruoštis(šypsosi). 2018m. rugpjūtį su vyru susituokėme ir po to prasidėjo mūsų bandymai susilaukti. Matyt naiviai tikėjausi, kad viskas pavyks iš karto, nes man šioje patirtyje sunkiausia dalis buvo tie nuolatiniai neigiami atsakymai. Su kiekvienu darėsi vis sunkiau ir sunkiau, pradėjau nebepasitikėti savo kūno siunčiamais signalais, prisigalvodavau nėštumo simptomų. Aplinkiniams uždavinėjant nekaltus klausimus apie šeimą ar net bandant paskatinti, sakėme, kad viskas su laiku, o iš tikrųjų viduje būdavo labai skaudu dėl to kas vyksta ir kokie nesupratingi kartais gali būti kiti žmonės primygtinai apie tai klausinėdami šeimų. 4 mėnesis bandymo buvo psichologiškai sunkiausias, nes tuo metu sužinojau apie sveikatos problemas, daktarė įkalbinėjo daryti pertrauką bandant pastoti ir pradėti gerti ilgą antibiotikų kursą. O tada kelios dienos po šių žinių vedina labai keistų pojūčių visą mėnesį pasidariau nėštumo testą ir visai prieš Kalėdas gavau pirmą teigiamą atsakymą.

Kaip reagavote į žinią, jog laukiatės? Kam pirmam pranešėte?

Karts nuo karto neigiamus atsakymus dokumentuodavau, nes jau tada žinojau, kad vieną dieną gali būti jog norėsiu papasakoti apie savo patirtį ir kitoms moterims, kadangi tos dienos po sveikatos naujienų buvo labai emocionalios, nusprendžiau įrašyti savo mintis ir kaip dabar džiaugiuosi galėdama pažiūrėti atgal, prisiminti tą apstulbusią savo reakciją, kai pamačiau antrą blyškų brūkšnelį. Video, kuriame sudokumentuota mano nėštumo istorija: https://youtu.be/N8b92ZU12KQ

Kol aš stengiausi neišsiduoti vyrui, gauti ginekologės patvirtinimą ir suorganizuoti jam svarbiausią Kalėdinę dovaną, su kažkuo labai norėjosi pasikalbėti, todėl pirmoji sužinojo artimiausia daugė. O su vyru buvome kalbėję, kad kai lauksimės, pilveliui skaitysime visas Harry Potter dalis, kurias vyras per Kūčias išpakavo su kraujo tyrimo patvirtinimu apie 3 nėštumo savaitę.

Kiek savaičių jau yra šiuo metu, kada numatoma gimdymo data?

Šiuo metu eina 25-oji savaitė, o gimdymo data sutampa su mūsų vestuvių metinėmis – rugpjūčio 28d.

Gal jau žinote ko laukiatės?

Taip, atlikus genetinius tyrimus, visai anksti sužinojome ir lytį – mergaitė.

Beje ar apgalvojote vardus?

Turime keletą variantų, bet nuspręsime pirmą kartą susipažinę akis į akį(šypsosi)

Savo nėštumo išgyvenimais nusprendėte nuo pat planavimo pradžios dalintis viešai, kas tam jus paskatino?

Norėčiau patikslinti, kad apie nėštumą savo žiūrovus informavau besilaukdama jau 14 savaitę. Na, o pačioje nėštumo video istorijoje pasidalinau ir dokumentuotais vaizdais nuo pirmojo neigiamo testo iki 14 savaitės. Nuo 2009 metų vienokia ar kitokia forma savo asmeninį augimą ir svarbesnius gyvenimo įvykius dokumentuoju, jais dalinuosi su ilgamete bendruomene. Na, ir nėštumas yra pernelyg didelis gyvenimo pasikeitimas, kad jį ignoruočiau ir toliau kalbėčiau lyg niekas su manimi nevyksta. Kadangi pilvelis pradėjo ryškėti jau 10 savaitę, buvo tik laiko klausimas kada pradėsiu sulaukti apie tai klausimų, tad nusprendžiau, kad noriu pranešti pati, siųsdama pozityvią ir edukuojančią žinutę, sukurdama iš savo patirties kažką vertingo kitoms moterims. Taip ir gimė mano nėštumo video istorija. Tiesa, neslėpsiu tikrai daug svarsčiau ar esu pakankamai stipri dalintis net ir šia patirtimi, atlaikyti komentarus, nuomones. Tačiau pirmiausia video parodžiau vyrui ir šeimoms, o gavus jų paskatinimą, nusprendžiau, kad viskas bus gerai.

Ar tai buvo jūsų video blog’ų pradžia?

Ne, pirmąsias video istorijas savo ,,Youtube‘‘ kanale pradėjau leisti prieš metus. Mano iki tol liestos temos video forma – saviugda ir asmeninis augimas, sveikata, santykiai, karjera, produktyvumas, mano kasdienybė.

Su blogais jūsų gyvenimas susijęs jau bene dešimtemetį, kaip kilo mintis rašyti blog’ą, kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

2009 metais blogą rašyti pradėjau vedina paprasto noro – pasidalinti savo mintimis su draugais ir pažįstamais, dokumentuoti kaip man sekasi augti ir skleistis kaip asmenybei, siekti savo tikslų. Neilgai trukus draugų ratas išaugo į visą platų skaitytojų būrį. Po gyvenimo Kanadoje blogą rašiau jau anglų kalba, vėliau tos istorijos persikėlė iš blogo į socialinius tinklus, o tada pavirto ir į video istorijas. Tad galima sakyti, kad blogas auga ne tik su manimi, mano bendruomene, bet ir su technologijomis kiekvienais metais. O pavadinimas kilo iš mano gyvenimo filosofijos – siekti kiek daugiau nei yra įprasta, nueiti tais keliais papildomais žingsniais daugiau.

Ar vyras palaiko jūsų norą viešinti tokius gana asmeniškus išgyvenimus?

Taip, palaiko, bet esame nusistatę gan aiškias ribas. Visais atvejais, kai dalinuosi tuo, kas liečia ne tik mane, bet ir mūsų šeimą, pirmiausia pasitariame drauge kiek daug galime ir norime rodyti. Pavyzdžiui, niekada neminiu gyvenamosios vietos, nerodau asmeninių duomenų, vengiu rodyti asmeniškas akimirkas iš gyvenimo, kuriose figuruoja mano vyras ar kiti žmonės, atskleisti jautrią darbo informaciją ar klientų identitetus. Tai, kad esu nusprendusi atviriau dalintis tam tikrais savo išgyvenimais ir kai kada mokėti to kainą, dar nereiškia, kad mano artimieji ir aplinkiniai turi tame dalyvauti.

O koks jūsų nėštumas yra dabar? Nekankina nėščiųjų toksikozė ar kitos bėdos?

Jaučiuosi labai gerai ir energijos turiu turbūt net daugiau nei turėjau iki nėštumo. Tiesa, pirmasis trimestras man buvo labai sunkus (pykino ištisą dieną, kankino skausmai, nemiga, turėjau užspaustą nugaros nervą, stiprų nuovargį), bet maždaug nuo 14 savaitės sugrįžau į save pilnais tempais ir šiuo metu neturiu jokių nusiskundimų. Apie nėštumą primena tik didėjantis pilvelis ir dukros judesiai(šypsosi).

Galbūt teko keisti kažkokius įpročius? Ar labai pasikeitė dienos rutina?

Pirmojo trimestro metu keisti reikėjo tikrai daug ką: mitybą, darbo krūvį, viską, kas dirgino namuose. Pradėjau daugiau vaikščioti, nes dirbu sėdimą darbą. O apskritai tai, manau, kad nėštumas neišvengiamai palietė visas gyvenimo sritis ir jas kažkiek nuolatos keičia, nes dabar mąstau jau nebe tik apie save. Šiuo metu mano dienos rėžimas yra gan įprastas, prisidėjusios treniruotės nėščiosioms du kartus per savaitę, stengiuosi vis keisti darbo poziciją – kėdė, kamuolys ar lovoje su specialiu staliuku kompiuteriui, dažniau išeinu pasivaikščioti. Daugiau apie pasikeitimus savo gyvenime laukiantis pasakoju šiame savo video: https://youtu.be/2hNpgjKEhGs

Darbus tikriausiai jau apmažinote?

Nebūtų tikslu sakyti, kad apmažinau, bet tikrai adaptavau nėštumui. Atsisakiau labai intensyvių ir įtemptų komunikacijos projektų su klientais, o juos pakeitė lankstesni komunikacijos projektai ir kitos veiklos, kurie nereikalauja fiziškai būti tam tikroje vietoje, yra pozityvūs, draugiškesni man, kaip besilaukiančiai ir būsimai mamai.

Kaip sekasi susigyventi su naujais pojūčiais ir pokyčiais pilvelyje?

Kas savaitę stengiuosi dokumentuoti tuos visus pokyčius ir pojūčius, nes jų būna tikrai pačių įvairiausių. Kas savaitę tuo pasidalinu ir pas save ,,Instagram‘‘ paskyroje. Žinoma, pasitaiko ir sunkesnių dienų ar iššūkių stebint besikeičiantį kūną, niekada to neslepiu, bet apskritai, mėgaujuosi kiekviena minute ir jaučiu kaip nėštumas jau dabar man davė labai daug, išmokė eilės naujų dalykų, kiekvieną dieną moko vis naujų, padeda įvertinti kas gyvenime tikrai svarbu, drąsiau priimti sprendimus, žavėtis savo kūnu ir jo sugebėjimais, sparčiai tobulėjančia medicina ir kokiame nuostabiam laikotarpyje mes gyvename, neįsileisti negatyvumo ir pildyti gyvenimą kuo daugiau pozityvių patirčių. Motinystė ir visas šis laikotarpis vienareikšmiškai yra vienas ypatingiausių mano gyvenime.

Vaikelis dar leidžia naktimis paiilsėti?

Taip, naktimis puikiai miegu.

Nors iki gimdymo dar yra gana nemažai laiko, bet ar jau teko apsilankyti, kokiuose

nors kursuose apie gimdymą, maitinimą ir t.t…? Apskritai, kaip manote ar jie reikalingi?

Aš manau, kad kursų poreikis yra labai individualus kiekvienai šeimai. Mes laukiame vaikelio pirmą kartą, tad natūralu, kad jaučiame poreikį gauti daugiau informacijos, naudingų patarimų, susipažinti ir pasiruošti tam, kas mūsų laukia šiuos mėnesius ir po gimdymo. Tačiau kartu labai kritiškai žiūriu į informaciją, kurią įsileidžiu nėštumo metu į savo gyvenimą ir viską labai kruopščiai atsirenku. Pavyzdžiui, bandžiau skaityti knygas apie gimdymą dar nėštumo pradžioje ir supratau, kad jos mane tik nežmoniškai įbaugina, apkrauna nerimu ir nereikalingu stresu. Tada akušerė, su kuria konsultuojuosi nuo laikotarpio, kai tik bandžiau pastoti, labai rekomendavo knygą ,,Motinystės kelias”. Iki šiol tai yra vienintelė knyga, kuri į mano gyvenimą įnešė ramybę, o ne nerimą nėštumo metu ir tik ją vienintelę rekomenduoju bei pati vis atsiverčiu iš naujo. Dėl kursų jau irgi domėjausi, artimiausiu metu su vyru dalyvausime ,,Gandro Lizdo‘‘ tėvystės ir žindymo kursuose, kuriuos veda mus konsultuojanti akušerė, Ieva. Juos pasirinkau, nes man yra artimas Ievos požiūris ir metodikos. Taip pat iš draugių, kurios turėjo sklandžiausius gimdymus, girdėjau nuoširdžias R. Šemetos kursų rekomendacijas, todėl užsirašėme ir į juos. Buvau nusprendusi, kad pusę nėštumo susikoncentruosiu į savo kūną ir pasikeitimus, susigyvenimą su pokyčiais, o dabar perkopus 20sav. jau planuoju ir šiuos kursus.

Dauguma mamų ne tik kursus pradeda lankyti gana anksti, bet ir ruošti kūdikio kraitelį, kaip jums sekasi šiuo klausimu?

Nesu įsigijusi dar nei vieno daikto vaikeliui, bet labiau iš praktinių sumetimų ir sąmoningo savęs stabdymo šiuo klausimu. Šiuo metu įsirenginėjame namą, tad laukiu kada persikelsime ir tuos daiktus bus kur visų pirma laikyti. O taip pat, stengiuosi į šią patirtį žiūrėti atsakingai ir sąmoningai, t.y. pirkti tik tai, ko žinau, kad tikrai reikės. Kadangi į kursus dar tik eisime ir informaciją apie būtiniausius daiktus dar tik rinksimės, pirkti nieko neskubame.

Kokie jūsų nuomone yra patys reikalingiausi daiktai ruošiantis vaikelio sutikimui?

Tęsiant atsakymą aukščiau, šiuo metu atsakyti dar negaliu, bet aš apskritai esu linkusi manyti, kad tikrai ne daiktuose esmė sutinkant vaikelį. Tai mūsų šeimos ramybė, pasitikėjimas turimomis žiniomis ir procesu, bei pasiruošimas duoti svarbiausia – dėmesį ir meilę naujam šeimos nariui. Visa kita galima išspręsti pakeliui (šypsosi).

Beje ar vyras dalyvaus gimdyme?

Taip, aktyviai domisi ir nori būti to dalimi.

Kaip manote, kokia mama būsite?

Na, turbūt galėčiau pasakyti tik kokia mama norėčiau būti – mylinčia, dėmesinga, įkvepiančia vaiką savo pavyzdžiu ir leidžiančia vaiko asmenybei skleistis kuo mažiau brukant savo įsivaizdavimą kokia ji turėtų būti. O šiaip, manau, kad mokysimės visa šeima kartu su dukra – kartais mes mokysime, o kartais ji mus.

Na ir pabaigai, ko palinkėtumėte būsimoms mamos planuojančioms galbūt sėkmingai, o gal ir toms kovojančioms dėl galimybės susilaukti vaikelio?

Labiausiai palinkėčiau visomis jėgomis šiuo laikotarpiu saugoti savo vidinę ramybę. Apsistatyti apsauginėmis sienomis ir tvirtai save saugoti nuo bet kokių negatyvių minčių, patirčių ir emocijų. O jau su ta gera vidine būsena išspręsite bet kokius iškilusius klausimus pakeliui.

Greta  Kondrataitė – Paleckienė

Nuotraukų autorė : Karolina Mažylė