Greta Kondrataitė-Paleckienė

Prieš tampant mama, Lina labai mėgo aktyvų laisvalaikį ir šio pomėgio jai visai nesinorėjo atsisakyti, net gimus mergaitėms. Ji stengiasi dukrytes įkvėpti keliauti, pamilti gamtą, savo kraštą. O kelionių nuotykiais ir dar neatrastomis vietomis nuolat dalinasi savo tinklaraštyje – ,,Nėra blogo oro‘‘. Apie keliones, biudžeto planavimą ir kompromisus, kuriuos kartais tenka priimti, šiandien kalbamės su Lina.

Papasakokite, kaip gimė tinklaraštis „Nėra blogo oro“?

„Nėra blogo oro“ idėja gimė labai natūraliai – dėl to, kad prieš tampant mama mėgau aktyvų laisvalaikį, jaučiau didelį norą mergaites užkrėsti meile: Lietuvai, grynam orui, gamtai, gyvūnams, kelionėms, atradimams, žygiams, metų laikų kaitai, lietui, saulei, sniegui ir pabūti kuo daugiau kartu visiems keturiems. Tad praleisdavau nemažai laiko ieškodama informacijos, vietų, ką tokio būtų galima pamatyti bei kur nuvykti Lietuvoje, kad būtų įdomu ir joms. Tuomet ir kilo mintis atrastomis vietomis pasidalinti su kitais. Visuomet rašau tik apie tas vietas, kuriose apsilankėme, išbandėme patys, nes noriu, kad tai būtų patirčių dienoraštis, o ne tiesiog internete pamatytų ir į vieną vietą sukeltų lankytinų objektų saugykla.

Savaitiniais įrašais, kuriais dalinuosi ,,Instagram‘‘ ir ,,Facebook‘‘ tinkluose noriu paskatinti tėvus įdomiai leisti laiką su vaikais, su jais keliauti, atrasti, patirti, nes juk tikrai per darbus, stresą, skubėjimą kartais nebesinori galvoti, ką veikti daugiau nei įprastai, o prieš akis atsiradus įdomiam pasiūlymui galbūt užsikurs vidinė ugnelė, užkabins ir įkvėps išvykti iš namų, atrasti, pažinti Lietuvą, pasileisti į savo šeimos nuotykius bei atradimus.

Kas jus įkvėpė būtent tokiam pavadinimui?

Mokykloje lankiau turistų būrelį, kurio vadovės įskiepijo visiems turistams žinomą frazę: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga“. Tuo ir vadovaujuosi gyvenime ir tikrai mūsų kasdienybei ir dienos veikloms oro sąlygos nedaro įtakos. O dukryčių galvoje dar nėra susiformavę įsitikinimai, kad jei lyja, reikia būti namie, nes tai netinkamas oras, atvirkščiai – jei lyja, vadinasi nusimato linksmybės, nes ausimės botus, imsime skėčius ir lėksime taškytis po balas, virti purvo košę, plukdyti lapų laivelius lietaus kanalais.

Tinklaraštyje „Nėra blogo oro“ daugiausiai dalinatės įvairiomis lankytinomis vietomis su vaikais, gal kada skaičiavote, kiek jau vietų esate aplankę?

Suskaičiavusi iki šiol nebuvau, bet klausimą priėmiau kaip iššūkį ir per pusantrų metų, kiek rašau „Nėra blogo oro“, suskaičiavau, kad aplankėme 140 vietų!

Kelionės neapsiriboja tik Lietuva, tiesa?

Tiesa, nors daugiausia keliaujame po gimtąją šalį – kiekvieną savaitę aplankome po naują vietą ar miestą – keletą kartų per metus išvykstame ir už Lietuvos ribų. Pirmą kartą su mergaitėmis keliavome į užsienį, į kaimynines šalis, kai joms tebuvo keletas mėnesių, o kai suėjo 6 mėnesiai jau keliavome ir lėktuvu.

Gal turite kokių vertingų patarimų, kas svarbiausia keliaujant su mažaisiais?

Mano patarimas būtų nebijoti ir išdrįsti. Ir orientuotis į savo vaikų, šeimos poreikius ir asmenines kelionių patirtis. Paskaityti kitų patirtis visuomet įdomu, bet tik jūs žinote, koks tempas, kelionės tipas tinka ir patinka jūsų šeimai. Bet patikėkite, kelionių su vaikais bijoti nereikia, nes jie joms suteikia labai daug žavesio bei spalvų! O po kiekvienos kelionės paaugat tiek jūs, tiek vaikai. Sustiprėja abipusis ryšys.

O iš tų standartinių patarimų turbūt nieko naujo nepasakysiu: jei keliaujat automobiliu, rinkitės keliones per pietų miegą, turėkite užkandžių, vandens. Mes turime žaislų, kurie būna tik mašinoje, kaip kelioniniai piešimo, kūrybiniai rinkiniai. Jei duodate telefonus ar planšetes, įrašykite lavinamųjų, loginių žaidimų. Jei kelionė būna iš sunkesnių, jos pabaigoje motyvacijai apdovanojame mergaites kaip geriausias turistes ir įteikiame šokoladinius medalius. Meda to labai laukia.

Kokias keliones dažniausiai renkatės?

Mes esame aktyvių kelionių mėgėjai – gamta visuomet laimės prieš miestą, žygiai prieš paplūdimius, kelionės automobiliu prieš skrydį lėktuvu! Pažinimo džiaugsmas mūsų kelionių varomoji jėga.

O kur labiausiai patiko jūsų dukrytėms?

Mergaitėms vienareikšmiškai labiausiai patinka gyvūnų ūkiai. Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugiau ūkių atveria duris miesto vaikams, tad jie gali ne tik pažinti gyvūnus iš knygų, bet gyvai juos pamatyti, paglostyti ar pažaisti, betarpiškai, be jokių sienų ar tvorų. Iš kelionių po užsienį joms patiko visur, bet vėlgi paklausus, kur norėtų grįžti, sako, kad į Gibraltarą pas beždžionėles.

Biudžetą planuojatės iš anksto?

Keliaujant Lietuvoje atskirai biudžeto neplanuojame, nes 90 % išvykų būna dienos trukmės, neretai gamtoje, aplankant vieną kitą mokamą objektą. Keliones už Lietuvos ribų, žinoma pasiplanuojame, pakalbame, ko labiau norime, kam šiais metais skirsime prioritetus ir biudžetą.

Kokia kelionė jums pačiai paliko didžiausią įspūdį? Norėtųsi sugrįžti ir vėl?

Lietuvoje tikrai kitą vasarą grįšim į Basakojų taką Jonavos raj., „Gyvą kalną“ Kaišiadorių raj. Labai mėgstame Anykščius bei Molėtus ir jų apylinkes, kasmet sugrįžtame ne po kartą. Keliaudami ne Lietuvoje laikomės principo pamatyti, ištyrinėti vis naują šalį, bet tikrai ateityje su paaugusiomis mergaitėmis norėčiau grįžti į Madeirą ir kartu su jomis praeiti visas levadas. Išimtis turbūt yra Latvija ir joje esantis Melnsils kempingas su bačkomis gyvenimui ant jūros kranto – ateinančią vasarą ten sugrįšime jau ketvirtą kartą.

Ar nebūna taip, kad vaikai atsisako keliauti kartu ir nori kitokių pramogų?

Iš tiesų joms patinka keliauti. O kiekvienos dienos išvykos ar kelionės laiką planuojame taip, kad būtų ir joms visuomet patinkančių dalykų. Pavyzdžiui, sustojame pailsėti žaidimų aikštelėse, vasarą prie vandens telkinių ar miesto fontanų. Artėjant išvykai prieš miegą sekame kaip pasaką, kodėl ten vyksime ir ką rasime. Pavyzdžiui, jei keliausime po Lietuvos dvarus, sekame pasakas apie Lietuvos bajorus ir bajoraites, jei į pelkę – apie laumes ir maumus. Vilnių mergaitės pažįsta per geležinio vilko, bazilisko legendas. Taip keliauti joms ne tik įdomu, bet ir išmoksta daug naujų dalykų.

Kaip randate kompromisus renkantis būsimą kelionę?

Mes su vyru esame aktyvių atostogų mėgėjai. Leisdamiesi į žygius, pažindami gamtą, kalnus – taip mes iš tiesų pailsime. Be galo džiaugiuosi, kad ir Medai labai patinka šie dalykai, paskutinėje kelionėje ji pati, dar neturėdama 4 metų įveikė 2 žygius ilgesnius nei 10 km, kurių vienas buvo brendant kalnų upe 12 km, kitas – kopiant į kalnus 14 km. Tad kol kas mūsų šeimoje nėra taip, kad dalis nori poilsinės, o kita dalis aktyvių atostogų. Labai tikiuosi, kad taip liks ir toliau! O dabar visuomet po žygio turime ramesnę dieną, kai leidžiam vaikams diktuoti dienos ritmą ir veiklas – tuomet būna daugiau paplūdimio, žaidimų aikštelių, atrakcionų ir ledų.