IMG_8876
Sėkmės azartas nutolino mintis apie didesnę šeimą
rugsėjo 5, 2018  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off

Vaida Skaisgirė – graži, populiari, itin sėkminga. Šie epitetai pamalonintų kiekvieną moterį, tačiau prie viso to žinoma moteris – be proto šilta, atvira ir įsimylėjusi savo sūnų Atą. Ir nors motinystės ji niekada neidealizavo, šiandien Vaida tikra, sūnus – geriausia jos gyvenimo patirtis.

Akvilės Razauskienės nuotraukos

Gabijos Jakavickienės stilius

Fotografuota „Manami – kelionė po neragautą Aziją“

Rūbai iš „Bonjour/Blanco boutique“

Makiažas Linos Jankevičienės (8626 88 169)

„Sophistique Beauty Place“ meistrės Lenos Dabulevičienės šukuosena

„Jeigu atvirai, niekada nebuvau iš tų mergaičių, kurios nuo mažens sūpavo lėlytes, žaidė namus. Kažkokį trumputį laiko etapą bandžiau su lėlėmis pažaisti, bet daug labiau mėgau karstytis po medžius, važinėti su dviračiu, žaisti futbolą. Net pas mamą į virtuvę dažnai nelįsdavau, daug smagiau jausdavausi tėčio garaže. Kai suaugau, ėmiau studijuoti, svajonė tapti mama irgi neaplankė, motinystę vertinau, kaip vieną iš neišvengiamų gyvenimo pokyčių, kuriam būsiu pasiruošusi, kai baigsiu mokslus, pamilsiu, ištekėsiu ir įsitvirtinsiu profesinėje srityje. Dievas, likimas ar kitos jėgos nusprendė mano planus kiek pakoreguoti…

IMG_8907

Sūnaus ėmiau lauktis vos 21-erių, dar besimokydama universitete, buvau tik tik atradusi mėgstamą veiklos sritį ir… neištekėjusi. Motinystė prasideda tada, kai sužinai, jog laukiesi, tad taip, motinystės kelias prasidėjo su dideliais iššūkiais. Nedailinsiu – kai sužinojau apie nėštumą, nerimo pradžioje buvo, ir nemažai. Tačiau labai greitai jis ėmė transformuotis į visai kitokį jausmą – malonų laukimą, norą kuo greičiau išvysti savo vaiką, paimti jį į rankas, apkabinti. Sulig pilvuko didėjimu bendrąja prasme ėmiau daug labiau vertinti moters kūno galias ir, net pavadinčiau, stebuklingumą – juk mes išnešiojame ir paruošiame šiam pasauliui naują gyvybę. Iš tiesų, nėštumo metu manyje dėjosi labai įdomūs pokyčiai, daug mąsčiau, daug galvojau, o kai pagimdžiau, kai ant rankų paėmiau savo ką tik gimusį vaikelį, atrodė, kad per vieną akimirką suaugau ir subrendau.

Mylimas vyras šalia glosto galvą, tavo rankose guli pasaulį savo riksmu sveikinantis mažas, nuostabus berniukas, o aš nuo šiol ne šiaip jauna moteris, studentė, pradedančioji žurnalistė, dukra, draugė ar mylimoji, nuo šiol aš ir svarbiausias žmogus pasaulyje šiam mažam vaikeliui. Nuo šiol aš Mama. Tas suvokimas man suteikė patį geriausią jausmą, kuris neapleidžia ir, žinau, neapleis niekada. Motinystės dėka taip pat atsirado dar didesnis alkis veikti, siekti, pasiekti – norėjau ir tebenoriu, kad sūnus manimi didžiuotųsi. Dabar, kai sūnui jau 5-eri, neįsivaizduoju, kad kažkada nebuvau mama. Esu be protiškai dėkinga likimui už sveiką, žingeidų, linksmą ir gerą sūnų, kurį visomis išgalėmis kartu su vyru stengiamės išauginti teisingu žmogumi.“

IMG_8913

Pavyzdys – vienintelis auklėjimo būdas

„Kai tampi mama, užgimsta pati didžiausia motyvacija būti geru, teisingu, save realizavusiu, iškeltų tikslų siekiančiu žmogumi. Juk už rankos per pasaulį nuo šiol vedi žmogutį, kuris ir sąmoningai, ir nesąmoningai į tave lygiuojasi, perima tavo vertybes, moralę, supratimą.

Visada maniau ir tebemanau dabar, kad pavyzdys ir ne vienas iš, o vienintelis auklėjimo būdas. Tai nereiškia, kad vaikas būtinai turi sekti tėvų pėdomis, užsiimti ta pačia veikla ar pamėgti tuos pačius hobius. Ne. Tai reiškia, kad savo pavyzdžiu įvairiose situacijose tu vaikui diegi supratimą apie pagarbą, žmogiškumą, požiūrį į darbą, santykius ir taip toliau. Žinoma, klysti ir paklysti – labai žmogiška, tačiau juk klaidų ir savo, ir mūsų vaikų gyvenime norisi kuo mažiau. Dėl to, kaip įmanydami nuo savo klaidų saugome vaikus, nenorime, kad jie apie jas sužinotų, nenorime, kad mūsų paklydimai taptų jiems pavyzdžiais. Tačiau tuo pačiu, tie neteisingi sprendimai motyvuoja būti geresniam. Juk jei kažką tenka slėpti nuo vaiko – akivaizdu, tas dalykas greičiausiai nėra nei teisingas, nei geras, tad stengiesi jį eliminuoti.“

Mintys apie sesę ar brolį

„Kai susilaukiau Ato, nestabdžiau studijų, buvau tik įpusėjusi trečią kursą. Dar bebaiginėdama mokslus sumaniau, kad jau pasiilgau ir darbų, tad tada pati sau pasiskyriau tikrą išbandymų metą – derinau ir motinystę, ir šeimą, ir studijas, ir darbus. Šio laiko nenoriu prisiminti, buvo tikrai nelengva. Būdavo akimirkų, kai rodėsi nieko nesuspėji, niekas nesigauna, galvodavau, kam man viso to reikia? Juk galiu sustabdyti studijas, darbus nukelti vėlesniam laikui… Tad minčių apie antrą vaiką net nenorėjau sau leisti. Po to Atas paaugo, baigiau mokslus, ėmė vis labiau sektis darbuose, pajutau savotišką azartą veikloje ir vėl mintys apie broliuką ar sesutę Atui kažkur paklydo… Taip dar ir nerado jos kelio į mano galvą. Bet bus matyt. Patirtis su Atuku yra geriausias pavyzdys, kad kartais viskas ima ir pasisuka labai netikėta, bet tikrai puikia linkme.“

IMG_8992

Mamos paveikslas

„Sunku ir įsivaizduoti, tačiau kai pagalvoju apie mamą, iškart užlieja jaukumas, šiluma, ramybė. Tad jos paveikslas tai ir turėtų spinduliuotų. Dar, žinoma be atodairišką meilę ir atsidavimą.

Tiek aš, tiek mano sesės esame beprotiškai dėkingos mamai ne tik už tą didžiulę meilę, tačiau ir už tai, kad augdamos matėme patį geriausią moters pavyzdį. Mama – iki šiol veikli, labai sumani ir įžvalgi teisininkė, labai ja didžiuojuosi. Tačiau jos kelias nebuvo lengvas, kartais jai tekdavo dirbti iki išnaktų, kol buvom mažytės – ji baiginėjo mokslus. Pasakojo tėtis apie tokį vaizdelį – naktis, ant stalo dega vieniša stalinė lempa, prie stalo – egzaminui ruošiasi nusikalusi mama, vienoje rankoje – vos kelių mėnesių mano jaunesnioji sesė, kitoje – studijų konspektai, o aš miegu apsikabinusi jai koją. Tada buvo sunku, tačiau kai sunkumai praeina, tai atrodo tik etapas, kurį džiaugiesi įveikęs.

 Kai kada su sesėm pyktelėdavom, kad mama vėlai grįžta iš darbo, tačiau vėlei, tai pakeitė pasididžiavimas ir noras lygiuotis į ją. Mūsų mama buvo ir tebėra labai protinga, išsilavinusi, sėkminga karjeros moteris ir tuo pačiu labai gera, jautri, užjaučianti, atsidavusi mama. Tad savo mamos paveiksle neįsivaizduoju jos, kaip jaukios moteriškės virtuvėje su šviežiai iškeptais sausainiais. Matau pasitempusią, stiprią, plačiai besišypsančią moterį su didele širdim, kurioj užtenka vietos meilei visiems brangiausiems žmonėms.“

Karjera ir šeima: suderinti galima, bet ne visiems tai duota

„Mes visi esame labai skirtingi, labai skiriasi ir mūsų potencialo ribos. Tad tai, kas tinka ir pavyksta man, nebūtinai tinka ir pavyksta kitai. Ir atvirkščiai.

Labai džiaugiuosi, kad būtent motinystė man suteikė gebėjimą įsiklausyti į savo vidinį balsą. Kai išmoksti jo klausytis, netildai jo stereotipais, išankstinėmis nuostatomis, kitų primestais įsivaizdavimais, jis labai aiškiai diktuoja tai, ką tau reikia daryti.

Vienos moterys gimsta su misija būti mamomis, žmonomis, noru rūpintis namais, jų šiluma ir jaukumu. Kitos moterys gimsta su didžiuliu noru veikti, siekti, pasiekti, tobulėti, ieškoti, joms nėra poreikio ištekėti, gimdyti vaikus. Trečios nori ir to, ir to – ir namų jaukumo bei gražios šeimos, ir sėkmingos karjeros bei įdomaus darbo. Nei viena iš šių trijų tipų moterų nėra prastesnė ar geresnė viena už kitą. Tiesiog visos esame skirtingos.

Aš pati priklausau trečiajam tipui, todėl gyvenimo aplinkybes susidėlioju taip, kad pavyktų ir dirbti, ir būti su šeima, ir atrasti laiko sau. Kai neprievartauji savęs, o elgiesi ir gyveni taip, kaip diktuoja tavo prigimtis, viskas pavyksta.“

Skyrybų burbulas

„Labai taiklus pavadinimas – burbulas. Kai buvau jaunesnė, kvailesnė J apie santykius kalbėjau nemažai ir gana atvirai. Dabar jau pasimokiau, kad tai daryti nėra nei protinga, nei reikalinga. Kad ir kas tarp mūsų vyko ar tebevyksta, stengiamės atsiriboti ir šia tema į diskusijas nesivelti, tad ir dabar to daryti nenorėčiau. Tai neduoda jokios naudos nei mūsų santykiui, nei dar kažkam, tai tik tenkina didelį kažkieno smalsumą ar išpildo liguistą norą pasidžiaugti, kad kitas – bėdoje, nežinioje.

O penkiamečiai vaikai, laimei, darželyje apie tėvų santykius nesikalba (šypsosi).

Įkvepia pati save

Tik nesupraskite klaidingai, nesu savimyla ar susireikšminusi moterėlė, tiesiog manau, kad klysta tie, kurie įkvėpimo gyvenime laukia sėdėdami ir žvelgdami per langą, nes įkvėpimas jiems rodosi kaip kažkokia magiška banga, kuri paima, netikėtai ateina ir tave užplūsta. Gal kažkaip taip ir yra, man – ne.

Aš esu savo savijautos ir gyvenimo šeimininkė – jei žinau, kad noriu kažką nuveikti, įgyvendinti, imu ir darau. Jei noriu kažko išmokinti sūnų, imu ir mokinu. Jei dar yra abipusio noro lipdyti pašlijusius santykius – nesvarbu, ar kalbame apie mylimąjį, ar apie draugę, ar apie kolegą – imu ir lipdau. Net jei ištinka skaudi nelaimė ar baisiai apsirinku, leidžiu sau liūdėti ir verkti. Nes neišliejus širdgėlos, ji viduje ima pūti. Svarbu, laiku pajusti, kada tau palengvėjo, atrasti jėgų rezervą, kurį turime kiekvienas be išimties, ir pasisėmus iš jo stiprybės, gyventi toliau.

Mane maloniai nuteikia ir gera linkme veda daug dalykų, ką daug kas vadina įkvėpimu – bendravimas, kelionės, literatūra, kinas, gamta, meilė ir taip toliau – tačiau jeigu stokoji vidinė jėgos pats save įkvėpti dideliems ir mažiems darbams, taip belaukiant tų stebuklingų mūzų gyvenimą galima ir pramiegoti…“

Apie autorių :

Komentarai .