Mamuradijas.lt
Vos dvejų sulaukusi mažylė dažniausiai jau nešiojasi po namus ne vieną lėlytę, leisdama mums, suaugusiems, suprasti, kad motinystės instinktas moteriai yra kone įgimtas. Tokios mažos mergaitės rūpinasi be išimčių visomis lėlytėmis: apvalainomis, žemaūgėmis, kitokios spalvos. Panašiai ir su kitais vaikais – mažylės ypač džiaugiasi jaunesniais už jas, švelniai ir atsargiai nori paglostyti ir pabučiuoti. Ir joms visai nesvarbu, ar jie žvairi, ar aplavaini, ar kitataučiai, ar svetimšaliai. Jokia vertinimo skalė čia negalioja. Tą beatodairišką rūpestį ir vaikišką džiaugsmą drąsiai galime pavadinti meile – nesugadinta ir tyra.
Būtų smagu tikėti, kad visi gimstame mokėdami mylėti ne tik save, bet ir kitus. KITUS KITOKIUS. Bet ar tikrai? Kartais susidaro įspūdis, kad mylime tik save ir tuos, kurie myli mus. Lyg ir būtų logiška, bet pasaulyje yra daug daugiau ką mylėti…Šiuo atveju kalbu apie vaikus. Vaikus, kurie yra vieniši, kurie yra kitokie.
„Koks baisus vaikas“, – taria man ligoninės koridoriuje mama išvydusi žvairą dvejų su trupučiu metukų berniuką. Aš net sutrikau. Kaip galima tokį mažą vaiką pavadinti „baisiu? Suprantu, vaizdas neestetiškas, bet ar vaikas yra kaltas, kad tokia jo prigimtis? Tuo tarpu pati mama ant savo rankų laikė metų neturintį sūnų, kuris jau buvo su akiniais. Savas gražus, svetimas – jau ne?
„Žinot, mūsų dukrytė irgi žvairuoja“, – neapsikentusi rėžiau. Tada jos tvirtą balso toną ir nesiliaujamai reiškiamas mintis pakeitė tyla.  Po kelių minučių mūsų pokalbis pasibaigė. Mes su dukryte nukeliavome prie žvairojo berniuko. Negana to, jis dar ir iš vaikų namų, sunkiai kalba.
Ligoninėje su dukryte praleidome tris dienas. Mamų su vaikais buvo ne viena, ir ne dvi. Tačiau su mažuoju berniuku (po dienos jam žvairumą išoperavo) nė viena iš jų nė nepasilabindavo. Suprantu, savi vaikai visada pirmoje vietoje, tačiau žaidžiant koridoriuje, nepakviesti ir vienišo vaiko…Jo draugai buvo dvi dešimtmetės, kurios jį ir mylavo, ir žaidė su juo, ir padėjo pasirūpinti kasdiene jo higiena. Nuoširdžiai buvo liūdna, kad suaugusieji tokie abejingi ir džiugu, kad vaikai yra didžiausi gyvenimo mokytojai. Tik gaila, kad vaikiškos savybės – besąlygiškas rūpestis ir meilė – neretai su amžiumi išnyksta.
Vienas protingas žmogus man kartą pasakė, vaikų ligos yra ne jiems, o tėvams ir aplinkiniams. Kad ir kokie mažieji gims, jie išmoks gyventi ir džiaugtis kiekviena jiems dovanota diena. Tik mes arba liksime tylūs stebėtojai, kurie gailės jų, arba pasielgsime kaip ir privalu žmonėms – padėsime, juk ne veltui esam mąstantys žinduoliai.
Mums užteko prie berniuko prieiti vos vieną kartą ir nuo to laiko, mes tapome draugai. Išvykstant iš ligoninės, jis man padovanojo medžio šakelę, kurią nuskabė nuo koridoriuje stovinčios velykinės puošmenos, o atsisveikinant jis ne tik verkė, bet ir tiesė rankas tyliai sakydamas „Pasiimkit mane“.
Mes su vyru pažadėjome pas jį dar sugrįžti. Šiandien grįžome, tačiau mažylis miegojo, susitikti nepavyko. Grįšime ir dar kartą, jei ne į ligoninę, tai į kūdikių namus.
Ar mes gimstame mylėdami? Ar meilė gimsta vėliau – susilaukus vaikų, susidūrus su tam tikrais iššūkiais, netekus to, kas buvo brangu? Atsakymas individualus.
Linkiu, kad su pavasariu meilė gimtų ir jūsų širdyse, kasdien vis mažiau savanaudiška!
Su artėjančiomis Šv. Velykomis!
Laura