foto_15_18 mini (1)
Psichologė Jūratė Baltuškienė: po barnių su vaikais atsiprašymus visada turi inicijuoti tėvai
liepos 11, 2017  |  By:   |  Aktualu  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Psichologė, Paramos vaikams centre vykdomos programos “Вig Brothers Big Sisters” vadovė Jūratė Baltuškienė įsitikinusi, kad konfliktuose ir krizėse su vaikais visada atsiprašymus turi inicijuoti tėvai ir jokiu būdu negalima dėl netinkamo vaiko elgesio kaltinti jo „ožiukų“. Mintimis apie įprastus vaikų raidos etapus ir kaip juos atpažinti psichologė maloniai dalijasi šiame interviu.
Išskirkite sunkiausius ir lengviausias vaikų raidos etapus. Kuo jie pasižymi?
Tai labai individualu ir priklauso nuo tėvų, kokio amžiaus iššūkius jiems sunkiau priimti patiems. Vieniems tėvams bus sudėtingas 0-2 m. amžius, kai reikia pilnai užtikrinti kūdikio saugumo jausmą, būti šalia, nuraminti, patenkinti pagrindinius poreikius, dažnai į antrą planą nustumiant savuosius. Kitiems tėvams bus nelengvas amžius, kai 2-3 m. vaikas mokosi savarankiškumo, pradeda neklausyti, daro savaip, nuolat reikia brėžti ribas, derėtis. Tretiems tėvams taps tikru iššūkiu 3-6 m. amžius, kai vaikas nori būti pirmas, nori laimėti, stipriai konkuruoja ir nori visus nugalėti. Dar kitiems tėvams bus sunkiau, kai jų vaikas  sulauks 7-11 m., kai vaikai ypač jautriai reaguoja į nesėkmę, bijodami suklysti nustoja bandyti, neatranda savo stipriųjų pusių, juos sunku sumotyvuoti bandyti dar kartą. O dar kur paauglystės iššūkiai!
 
Ar įmanoma jiems prasiruošti iš anksto, jei taip, kaip? Ar vis dėlto tai yra nuolatinis mokslas ir vaiko aplinkos stebėjimas, įsijautimas į ją?
Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais, sustiprėja skirtingi vaiko psichologiniai poreikiai, kuriuos vaikas visokiais būdais stengiasi patenkinti, kad galėtų augti sveikas ir stiprus. Tokių poreikių žinojimas padeda tėvams juos lengviau patenkinti, nesivelti į be reikalingas kovas su vaikais. Žinant, kad taip turi būti ir kad toks vaiko elgesys yra normalus bei nulemtas jo amžiaus, daugeliui tėvų būna kur kas lengviau priimti kaip vaikai siekia poreikių patenkinimo. Taip pat padeda žinojimas, kad jau ankstyvame amžiuje vaikai pradeda ugdyti labai svarbias savybes, kurios jam bus reikalingos užaugus, kai juo besirūpinantys tėvai nebebus nuolat šalia ir pačiam teks užmegzti ir išlaikyti draugystes, būti savarankišku, mokėti būti atskiru, būti iniciatyviam darbe ir moksluose, mokėti sveikai konkuruoti bei ištoleruoti nesėkmes ir pan.
Vis dažniau tenka skaityti, kad trečiųjų metų krizė neegzistuoja, na, nebent tėvų galvose. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Mano nuomonė tokia, kad amžiaus krizės išgyvenamos tada, kai vidiniai poreikiai neatitinka išorinių galimybių. Pavyzdžiui, trijų metų vaiko vienas iš pagrindinių poreikių yra savarankiškumas, jis jo siekia darydamas priešingai nei nori tėvai, sako NE, kai mes tikimės, kad jis sakys TAIP, ima daiktus, kurių imti negalima ir t.t. Jei tėvai nuolat neleidžia vaikui bandyti būti savarankiškam, nuolat jį stabdo, nuolat draudžia, nuolat kovoja, kad būtų jų pačių viršus, tada turime krizę. Tačiau, jei trimečiui padedame būti savarankišku saugiai, nukreipiami jį reikiama linkme, derybomis, o ne kova sutariame dėl susitarimų laikymosi, krizės išvengsime ir šis amžius bus pereitas su maloniais atradimais apie savo vaiką ir save.
Neretai tokiame amžiuje pradeda vis dažniau vartoti terminą „ožiukai“. Viename interviu Jūs pasisakėte prieš tokį apibūdinimą. Tuomet kas tai? Ribų nebuvimo pasekmės? Negebėjimas suprasti savo vaikus? O gal vis dėlto – vaiko saviraiška? Kokia jūsų nuomonė?
Man asmeniškai nepatinka terminas “ožiukai”, nes jis klaidinantis tėvus ir nuvertinantis vaikus. Kai vaiko elgesį pavadiname “ožiukais”, kaip mes galime tą elgesį koreguoti? Yra visiškai nebeaišku, kas vyksta su vaiku ir kaip tėvai jam gali padėti. Aš nežinau, kaip tvarkomasi su ožiais, manau, tuo klausimu galėtų daugiau pakonsultuoti ūkininkai, auginantys ožius, ožkas ir kitus naminius gyvūnus. Vaiko netinkamą elgesį galime keisti, tik supratę, ką vaiko elgesys reiškia, ką jis gauna taip elgdamasis, kokios priežastys lemia tokį elgesį. Vaikai tikrai dažnai užsispiria, jie tikrai nori išmokti būti savarankiškais ir nepriklausomais, vaikai tikrai mums prieštarauja, nes tik taip jie atranda kitokią, nepriklausomą, savo nuomonę. Taip pat vaikai greitai supranta, kad suaugę yra tie, kurie turi daugiau galių, jėgos ir jiems pasipriešinti nėra taip lengva. Todėl ašaros, atkaklus prieštaravimas yra vienintelis būdas bent kiek pasijusti kažką galinčių šiame pasaulyje. Tiesa, tai nemalonu nei tėvams, nei pačiam vaikui.
„Sunku vaikas“. Neretai tenka išgirsti ir tokią frazę. Jūsų nuomone, tokie vaikai egzistuoja? Jei taip, kaip tas sunkumas gali pasireikšti? O galbūt galima sutikti ir „sunkių tėvų“?
Savo praktikoje girdžių daug terminų apie vaikus ir tėvus. “Sunkus vaikas”, “patogus vaikas”, “ypatingas vaikas” ir t.t. Mano galva, klijuojant tokias etiketes, prarandama galimybė pamatyti vaiko individualumą, susipažinti su juo visapusiškai, ne tik matant jo netinkamą elgesį. Per savo praktiką nesu sutikusi nei vieno “sunkaus vaiko”, gal todėl, kad aš taip vaikų nevertinu, bandau kiekviename matyti ne tik jo elgesį, bet ir vidinius motyvus elgtis vienaip ar kitaip.

Pati esate mama. Kokiais patarimais iš kasdienybės galite pasidalinti su jaunais tėvais?
Vienas pagrindinių patarimų būtų – kurti ir išlaikyti saugų ir pagarbų santykį su savo vaiku ar vaikais. Turint tokį santykį su savo vaiku, daug lengviau su juo susitarti, daug lengviau padėti jam įveikti sunkius išgyvenimus, daug lengviau atpažinti pokyčius vaike, kai jis auga ar yra dėl kažko susirūpinęs. Taip pat svarbu nepamiršti, po konflikto ar ilgesnio išsiskyrimo, santykį su vaiku “atstatyti”, sutvirtinti iš naujo, kad kiti susipykimai nebūtų tokie jautrūs ir skausmingi abiem pusėms. Mes po “audros” namie, visada pasikalbame su vaiku, kas atsitiko, atsiprašome vienas kito už netinkamą savo reagavimą, būtinai stipriai apsikabiname ir primename, kaip stipriai vienas kitą mylime ir kad kitą kartą abu pabandysime reaguoti ramiau.
Kas yra pozityvi tėvystė? Ar jūs esate jos šalininkė?
Aš pozityvią tėvystę suprantu kaip vaikų auklėjimą pirmiausiai pamatant vaiko pozityvų elgesį, jo akcentavimą ir užtvirtinimą, nesusitelkiant tik į jo netinkamą elgesį ir jo koregavimą. Vaikai didžiąją laiko dalį elgiasi labai teigiamai. Tik dažniausiai mums tai atrodo savaime suprantama arba labai patogu. Todėl dažnai pamirštame vaikui padėkoti, pagirti, pasidžiaugti. Bet kai tik vaikas nepaklausė, tik įkišo nosį kur negalima, mes iškart reaguojame, matome, kalbamės. Man atrodo yra daug maloniau tiek vaikams, tiek tėvams susitelkti į pozityvius elgesio ir santykio aspektus nei nuolat “dirbti” taisant negatyvius. Kiekviename vaiko elgesyje galima pamatyti pozityvumo. Pavyzdžiui, jei trimetis užsispyrė ir neina valytis dantukų, aš pirmiausiai jį pagirčiau, kad jis taip tvirtai man praneša savo nuomonę apie dantukų valymą ir man tai labai patinka, bet kartu paaiškinčiau kodėl dantukus valyti svarbu ir reikalinga ir leisčiau pasirinkti ar šiandien dantų pastą ant dantų šepetuko užspaus jis pats, ar mama tai padarys. Taip pat pozityviame auklėjime nėra naudojamos bausmės, o elgesio pasekmės, kurios vaiką moko atsakomybės ir supratimo, kad jo netinkamas elgesys turi jam nemalonią, bet ne žalojančią pasekmę.
Nuo kada ir kaip reikia kurti gerus santykius su vaikais? Kokias, jūsų nuomone, klaidas dažniausiai daro tėvai?
Mano manymu santykį su vaiku pradedame kurti dar tik planuodami jo susilaukti. Jau tada yra pirmosios mūsų su vaiku santykių kūrimo užuomazgos. Apie tai labai gražiai rašo mano mylima mokytoja ir kolegė psichologė Aušra Kurienė savo knygoje “Kaip užauginti žmogų”. Santykio kūrimas su savo vaiku sustiprėja laukiantis ir labai suintensyvėja gimus kūdikiui. Kiekvieną dieną mes kuriame santykius su savo vaikais. Klaida būtų manyti, kad vaikas toks mažas ir nieko nesupranta, kad kai paaugs, tada jau galėsiu visko jį mokyti, papasakoti, parodyti. Mažieji nuo pat pirmųjų dienų mokosi iš mūsų tiek daug. Tame tarpe ir kaip būti santykyje, kokie santykiai būna, kaip santykiai puoselėjami, kaip sprendžiami konfliktai ir pan.

Kaip apibūdintumėte tėvų ir vaikų santykių atstatymą? Tikriausiai tėvai dažniausiai būna kalti ir imasi iniciatyvos ar tai galioja ir vaikams?
Santykio atstatymas yra svarbi saugių santykių dalis. Suaugusieji (nesvarbu, ar jaučiasi kalti ar ne) turėtų inicijuoti susitaikymą su vaiku po konflikto ar ilgesnio nesimatymo. Suaugusieji yra vaikų saugumo garantas, rodantis savo pavyzdžiu, kad nesvarbu, kas tarp mūsų benutiktų, tai nedaro įtakos mūsų geram santykiui, kad konfliktai gali būti sprendžiami, kad žala gali būti atitaisyta, kad kartu mokomės reaguoti ramiau ir neskaudinti kito, tačiau bazinis saugumo jausmas lieka, nes santykiai yra tvirti ir neįtakojami vaiko klaidų. Todėl visada rekomenduoju tėvams būti susitaikymo iniciatoriais. Kai kurie vaikai neištveria savo nerimo ir pirmi atbėga pas suaugusįjį pasitikrinti, ar tarp mūsų viskas gerai. Svarbu, kad suaugęs parodytų, kad niekas nepasikeitė, nors kartais reikia papildomo laiko nusiraminti ir ramiai pasikalbėti apie ką tik įvykusį konfliktą.
 
Dažnai tėvai nedrįsta kreiptis į psichologą, jei jį kamuoja vaiko auklėjimo klausimai/problemas. Kokia jūsų patirtis čia? Kada dažniausiai tėvai kreipiasi į Jus ir su kokiomis problemomis?
Mes, psichologai, visai nebaisūs žmonės, dažniausiai gana draugiški ir norintys padėti atrasti atsakymus, sprendimus, suteikti nuraminimą. Tėvai dažnai kreipiasi tada, kai jiems pasidaro neramu dėl vienokio ar kitokio vaiko elgesio, kai pasidaro sunkiau suprasti tokio elgesio priežastis ir ne visada aišku, ką su tuo daryti. Šiais laikais labai daug įvairios informacijos ir būna tėvai pasimeta, kas teisinga, kas būtų tinkamą jų vaikui, o kuri informacija galbūt yra klaidinanti ir savo vaikui geriau netaikyti. Kartu ieškome atsakymų ir sprendimų.
Su psichologe Jūrate Baltuškiene kviečiame susitikti jau 07.14 (penktadienį) vyksiančio vasaros susitikimų ciklo „Auginame/augame kartu“ metu.
Daugiau informacijos apie renginį čia.

Mamu-baltas-CMYK

 
 
Apie autorių :

Komentarai .