melagelis
Psichologė Agnė Zinkevičiūtė: „Jei vaikas siekia sau naudos – jis meluoja, jei vaikas nesiekia sau naudos – jis fantazuoja“
kovo 24, 2015  |  By:   |  Aktualu, Ar žinojote?, Naujausia  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Vis dažniau pastebite, jog mažasis šeimos stebuklas pasakoja neįtikimas istorijas, padailindamas jas detalėmis, kurios yra išgalvotos? Jau ne kartą susimąstėte, jog greičiausiai prasidėjęs mažylio – melagėlio laikotarpis, tačiau visai neturite žinių, kaip elgtis? Psichologė Agnė Zinkevičiūtė dalinasi išmintimi ir patirtimi, kokiais būdais „gydyti“ melagėlio sindromą.
 
Kada, Jūsų manymu, prasideda vaikų melagėlių periodas? Kiek laiko tęsiasi?
Amžius, nuo kada pradedama meluoti, įvairiuose šaltiniuose traktuojamas skirtingai. Iki  ketverių metų (kai kurie mokslininkai šį laikotarpį apibrėžia 3-6 m.) vaikai meluoja nesąmoningai, neskirdami, kas yra tiesa, o kas melas. Dažnai tokio amžiaus vaikų prasimanymus iš viso vargu ar galima vadinti melu.
Šio amžiaus atžalos dažnai fantazuoja, kuria nebūtas istorijas, kuriomis patys labai tiki, nes tuo metu jiems formuojasi vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Jeigu vaikas turi realius santykius su jam svarbiais asmenimis, tuomet dėl jo fantazijų jaudintis nereikia.
Dažnai vaikams norisi sužinoti ir galimas pasekmes, ribas, suaugusiųjų reakcijas. Pavyzdžiui, trimetė mergaitė žiurkėną metė į orą. Kai mama nustebusiu tonu (iš balso galima būtų įtarti, jog supyskusi) paklausia: ,,Kas šitaip elgiasi?”, vaikas mėgins gintis. Tokiu atveju nereikia vaiko pulti (jei tai pirmas kartas, galimai vaikas nežino ribų) ir įtikinėti, jog ji metė, nes mama matė. Reikėtų pasakyti, kad žiurkėnui skaudėjo. Nepasisant to, kas metė, žiurkėnui pavojus nesumažėjo – jis galėjo nukristi ant žemės, jis galėjo išsigąsti (tikėtina, kad tai ir įvyko) ir kt.
Pirmosios sąmoningesnės melo apraiškos tėra bandymai įtikti suaugusiajam ir atspėti tinkamą atsakymą. Taigi, jei vaikas žino, jog pasakydamas tiesą, supykdys artimą žmogų, jis, greičiausiai, rinksis melą. Vaikai daro tai, už ką yra skatinami.
Apie 5-8 m. (kitur išskiriamas 6-8m. laikotarpis), vaiko sąmonėje atsiranda riba tarp realybės ir fantazijų. Jis jau sąmoningai atskiria, kas yra melas, o kas tiesa. Prasideda sąmoningas vaiko eksperimentavimas su galimybėmis meluoti. Jei melas kartojasi, tai gali būti ženklas, kad šeimai reikia specialistų pagalbos.
Jei vaikas apie 9-10 gyvenimo metus, nuolat meluoja, vertėtų sunerimti. Tai gali būti nerimo išraiška ar požymis, kad vaikas patiria stresą. Taip pat tai gali būti ir sąmoningas ar pasąmoningas vaiko pagalbos šauksmas. Galimai tokiu būdu vaikas paprasčiausiai nori atkreipti  dėmesį į save, siekia meilės ir paramos. Vaikai nori būti pastebėti, pripažinti ir jaustis mylimi ne tik tuo metu, kai pasiekia kažkokių ypatingų rezultatų ar laimėjimų, bet visada. Tad atkreipkite dėmesį, ar padrąsinate vaiką kiekviename žingsnyje, ar tik pasidžiaugiate, kai jis to ypatingai nusipelnė? Jei vaikui nepavyksta užsitarnauti jūsų dėmesio pozityviomis priemonėmis, galimai jis imsis melo ar kitų netinkamo elgesio apraiškų, kad reikiamą dėmesį pasiektų.
Taigi, kaip atskirti, vaikas meluoja ar tik fantazuoja? Esminis skirtumas – jei vaikas siekia sau naudos – jis meluoja, jei vaikas nesiekia sau naudos – jis fantazuoja.
Pavyzdžiui, vaikas tikina, jog mokytojos nėra mokykloje, o pats pabėga iš pamokos – akivaizdu, kad jis meluoja (nenori dalyvauti pamokoje), tuo tarpu, jei vaikas pasakoja apie ateivius, reikėtų detaliai klausytis ir diskutuoti kartu su juo, nes taip pasireiškia pastarojo kūrybiškumas. Galima paprašyti dar ir nupiešti pasakojamą situaciją.
Visada prieš kalbėdami su vaiku apie melo apraiškas, pamėginkite suprasti, kas jį paskatino meluoti, ir atsižvelkite į šias priežastis!
 

 

Kaip siūlytumėte elgtis, išgirdus neįtikimas istorijas iš vaiko lūpų? Toleruoti ar barti, mokyti, jog melas – viena didžiausių ydų?
Nėra ,,auksinio recepto”, kaip reiktų veikti, jei vaikas meluoja. Bent aš jo dar neatradau. Viskas priklauso nuo situacijos, nuo melo, nuo jo motyvų. Kadangi barimas yra psichologinio smurto apraiška, o aš kategoriškai pasisakau prieš smurtą, tad šios priemonės atsisakau pirmiausia.
Pradžioje svarbiausia identifikuoti, koks tai melas ir priklausomai nuo aplinkybių – veikti.
Pavyzdžiui, jei pajutote, kad vaiko melas tėra vaizdinio mąstymo besiformavimo apraiška, kai vaikas fantazuoja, pasakoja visokias nebūtas istorijas, jo bausti nereikėtų. Priešingai, jį reikia padrąsinti ir suteikti visas galimybes kūrybiniam mąstymui vystytis. 
 Kaip jau buvo minėta, vaikai dažnai meluoja norėdami įtikti tėvams, tad padėkite savo atžalai suprasti, jog meluoti nėra būtinybės. Įtikinkite ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, jog jūs jį mylite ir priimsite bei palaikysite bet kokioje situacijoje.
Padrąsinkite sakyti tiesą ir padėkokite už nuoširdumą, už tiesos pasakymą. Taip išmokysite savo vaikus net ir sunkioje situacijoje viską sąžiningai jums papasakoti.
O jei nėra išvengiamybės kritikai, tuomet kritikuokite vaiko poelgį, bet ne jį patį. Vietoj pasakymo: ,,Melagis”, rekomenduočiau sakyti: Aš jaučiu, kad tu kalbi netiesą”; ,,Mane skaudina tavo noras mane apgauti”.
Kita vertus, jei vaikas melu pajunta galimybę manipuliuoti tėvais (pasiekia ko nori, meluodamas), tuomet tikėtina, kad melo ateityje tik daugės. Tad labai svarbu vaikams nustatyti ribas, leisti rinktis ir suteikti galimybę pasiekti savo tikslų racionaliomis priemonėmis.
Tačiau visada kartojau ir kartosiu – vaikai mokosi iš tėvų. Mes esame jiems pavyzdys. Jei mes jiems meluojame arba jie girdi, kaip mes draugėms, artimiesiems ,,pagražiname” tiesą, tuomet tikėtina, kad ir patys vaikai perims melavimo estafetę, net nesuvokdami, jog tai yra blogai. 
 

 

Ar sutinkate su mintimi, jog pastebėjus vaiką meluojant, galima spėti, jog net ir užaugęs pastarasis turės polinkį meluoti? Kodėl taip manote?
Tikrai ne. Vaikai tikrina mūsų ribas. Jie stebi mūsų reakcijas ir viskas priklauso nuo to, kaip tėveliai susidoros su šiuo iššūkiu. Suaugęs turės polinkį meluoti, greičiausiai, dėl to, kad tinkamu metu jam nebuvo įrodyta, jog melas yra netinkama bendravimo priemonė, kuri kelia nepasitikėjimą tavimi ir gali įskaudinti asmenį, kuriam yra meluojama.
 

 

Pasidalinkite savo asmenine patirtimi: ar susidūrėte su vaiko melagėlio „sindromu“? Kaip tai sprendėte/žadate spręsti?
Šiuo metu gyvename fantazijų ir pirmųjų melavimo bandymų pasaulyje. Ieškau tinkamo metodo, kaip tai išspręsti, tačiau vis dar neatrandu minėto „auksinio recepto“. Esu mėginusi jos „tiesas“ patikrinti. Paklausiu auklėtojų, ar taip įvyko, kaip ji pasakoja, dukrai girdint. Bet man labiausiai priimtina, ir kol kas labiausiai pasiteisinusi priemonė yra pokalbis ir parodymas, kad ja pasitikiu.
Pavyzdžiui, pradžioje, susidūrusi su pirmosiomis melo apraiškomis, aš nuolat tikrindavau, kas yra tiesa, o kas melas. Ir kartą sugalvojau keisti taktiką. Dukra pamelavusi sako: „Eik patikrink“, o aš pasakiau: ,,Nenoriu, dukryte, aš tavimi pasitikiu. Jei sakai, kad sutvarkei, tai tikiu, jog sutvarkei“. Po to karto, bent toje srityje ji nemeluoja. O tąkart buvo nesutvarkiusi.
Šiuo metu dažnai atpažįstu ir jos fantazijas, tačiau kūrybiškumo apraiškas tik skatinu. Pavyzdžiui, ji tikina ir tiki, kad jos žaislas teletabis yra jos sesė. Jį maitina, rūpinasi juo. Viena vertus, tai netiesa, tačiau tai ir nėra melas. Bet kai vaikas pasako, kad išsiplovė rankas, o aš negirdėjau vandens čiurlenimo vonioje, tai jau yra melas. Tada paprašau nueiti kartu dar kartelį į vonią ir parodyti, kaip ji moka išsiplauti rankas.
Nuolat stengiuosi įtikinti, kad melas skaudina, melas žlugdo pasitikėjimą ja, jog visada geriau sakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų.
Žinoma, norėdami išmokyti vaiką nemeluoti, privalome to nedaryti patys. Mes šeimoje stengiamės išvengti net ir pačio švenčiausio melo. Nesistengiame išsisukti iš situacijų, jei tiesa gali skaudinti, tik ieškome žodžių, kaip ją pasakyti. Visada sakome tiesą dukrai, net ir tuomet, kai numanome, kad tai gali baigtis isterija, ašaromis ar pykčiu. 
User Rating : 4.8 (4 votes)
Apie autorių :

Komentarai .