Gretos Kondrataitės-Paleckienės interviu

Pastumėta draugės ir šeimos Alna šiemet pagaliau išdrįso išpildyti savo svajonę ir sudalyvavo muzikiniame televizijos projekte ,,X faktorius‘‘. Nors Alnos kelias projekte buvo trumpas, ji  visgi spėjo pavergti daugelio žiūrovų širdis. Praėjus kiek laiko po iškritimo iš projekto, kalbamės su Alna apie gyvenimą svetur, vaikų auklėjimą, vaikų mokyklėlių ypatumus Londone  ir kasdienį siekį tapti geresne mama savo vaikams.

  • Alna, papasakokite apie save, kaip taip nutiko, kad gyvenate Londone?

Esu nenuorama siela, ieškanti naujovių ir iššūkių, todėl baigusi 12 – a  klasių Nidoje jau žinojau, kad skrisiu į Londoną ieškoti galimybių studijuoti sau patikusią specialybę. Tai buvo trys visiškai nesusijusios studijos, viename bakalaure. Labiausiai jaudino tai, kad šalia to  galėsiu studijuoti sau mylimą muziką, tuo pačiu galėsiu užsiimti ,,rimtomis studijomis”, kaip tai pavadintų mano šeimos nariai, tai buvo reklama ir visuomenės pokyčiai. Baiginėjant trečius metus ir rašant bakalaurinį darbą apie ,,Sovietų Sąjungos‘‘ palikimą post-sovietinėse šalyse, mane pastebėjo gatvėje ir pakvietė nemokamai apsikirpti ,,pas pačius geriausius stilistus pasaulyje” ir žinoma mane tai intrigavo ir sudomino. Atvykus buvau aprengta, ir kerpama bei dažoma ant scenos, tikrai įspūdingų asmenybių, kurie vedė mokymus ir pasakojo ne tik apie kirpimą ir dažymą, bet apie pasaulio madą, tendencijas, kas diktuoja ir kryptingai įtakoja jas… Jaučiausi tinkamu laiku tinkamoje vietoje, todėl pradėjau dažniau užeiti pas juos ir pasisiūlyti apkerpama. Mano nustebimui, beveik visada priimdavo su šypsenomis ir apkirpdavo, padažydavo… Nuo tada suprantu, kaip svarbu būti patogiai ir stilingai apsikirpus, tai juk kasdienė stiliaus detalė. Netrukus išsiaiškinau – ko reikia, kad jie imtųsi mane mokinti, norėjau tapti pačia geriausia stiliste ir išskridau į Lietuvą, Nidą, svajoti ir kurti burtų, kad mane priimtų būti jų šešėliu, (t.y. būti jų pagalbininke, kuri atliks visą juodą darbą, tuo pačiu mokindamasi iš meistrų, kurie pripažinti ir įvertinti visame pasaulyje.) Tuo pačiu Nidoje pradėjau kirpti draugus, tiesa, tuo metu dar su popieriui karpyti skirtomis žirklėmis, bet visi apkirptieji buvo patenkinti, todėl pradėjo augti mano pasitikėjimas savimi. Grįžus į Londoną vėl pasirodžiau jiems ir pasakiau, kad esu pasiruošusi pradėti darbą, bet kurią dieną, kad atlikau praktiką ir esu jiems tinkamas, bei reikalingas žmogus (šypsosi –  red.past) Pamatę mano norą ir užsidegimą jie mane priėmė.

Taip patekau ir dviem metam ,,strigau” Toni&Guy akademijoje, Londone. Per tą laiką išmokau kirpti ir dažyti plaukus, dirbau su daugybe modelių ir dizainerių, du kartus dalyvavau ir prisidėjau prie Londono madų savaitės, o tada sutikau sau skirtą vyrą ir pamilau jį. Neilgai trukus pastojau su mūsų pirmuoju vaikučiu Antoniu (4m), o dabar turime ir antrą, Leonardą (2m).

  • Koks tas gyvenimas svetur Jūsų akimis?

Gyvenimas Londone yra labai spalvingas ir pilnas galimybių tiems, kurie yra pasiruošę jų ieškoti. Pilnas naujovių, pradedant nuo įvairių studijų universitetuose, galimynių pažinti visokiausių žmonių iš visų pasaulio kraštų ir susipažinti su jų pasaulėžiūra, kultūra ir religija. Tai labai spalvingas ir greitas miestas, todėl dažnai ,,susiurbia” tuos, kurie nežino, ko nori…  Tokie žmonės pradeda gyventi rutinose ir pamiršta užduoti sau klausimą, ar aš esu laimingas, ar dar yra kas nors, ko norėčiau aš, kuom galėčiau prisidėti…?

 Manau, kad gyvenimas svetur, kaip ir gyvenimas Lietuvoje, turėtų būti spalvingas ir įvairiapusiškas. Visi susiduriame su sunkumais ir išbandymais, tačiau labai svarbu nepamiršti tų dalykų, kurie teikia malonumus mums ir mūsų mylimiems.

  • O ar vaikai ten laimingi?

Vaikai laimingi visur, kur yra mama ir tėtis. Mes mylime savo vaikus ir stengiamės išmokyti juos mylėti gyvenimą. Mokome atsakomybės, rūpestingumo, pagarbos, supratingumo ir meilės sau bei aplinkiniams, ypač artimiesiems. Vyresnėlis Tonis jau eina į mokyklėlę, nulinukų klasę. Ši rutina jam suteikia ramybės jausmą.  Labai džiaugiuosi, kad Antoniui patinka mokykla, joje vaikai mokinami pažinti pasaulį per džiaugsmą. Mūsų mokyklėlėje integruoti kurti ir nebylūs, todėl visi vaikai yra mokinami ženklų kalbos. Jau 4 metų vaikai yra vedami į teatrus, į miškus, mokinami pažinti gamtą ir gerbti ją – prižiūrint ir saugant. Nuvedę Antonį į mokyklą, savo laiką skiriu jaunesniajam sūnui. Leonardas vis dar leidžia dienas su manimi. Kasdien einame į kokį nors užsiėmimą, kur prisirenka vaikų, jie taškosi vandeniu, žaidžia su įvairiomis materijomis, piešia, dažo, persirenginėja, stato, tai  vėlgi, yra kūrybinė erdvė vaikui pažinti save, savo pomėgius ir pabendrauti su panašaus amžiaus vaikais. Tiesa, dažnai tokių užsiėmimų pabaigoje groju gitara ir visi dainuojame angliškas daineles, kuriose vaikai gali aktyviai dalyvauti, dainuoti kartu, šokti, arba groti savo atsineštais instrumentais. Manau, kad mūsų vaikai yra laimingi. Laimingi būtų ir Lietuvoj, svarbiausia, kad jie jaučiasi saugūs ir palaikomi.

  • Kurį laiką Lietuvoje lankėtes dažniau?

Taip, kol ruošiausi ,,X faktoriaus‘‘ projektui  į Lietuvą skraidydavau kas savaitę. Tai tikrai buvo iššūkis mums visiems. Vyrui, kuris dirba septynias dienas per savaitę, vaikams, kurie lyg šiol visada keliaudavo kartu su manimi, ir man, kurios visas pasaulis lig šiol buvo vaikai ir namų židinys, tik vaikams sumigus aš išleisdavau savo laukinę dainininkę, rašydavau ir įrašinėdavau dainas.

  • O kaip pasiryžote dalyvauti ,,X faktoriuje‘‘?

,,X faktoriuje‘‘ sudalyvauti pasiūlė draugė Agnietė, kuri šios vasaros pradžioje išgirdusi mano kuriamą muziką paklausė manęs, kodėl apie mane niekas nežino. Nesulaukusi atsakymo ji jau buvo sugalvosi tam išeitį, ir tai buvo būtent dalyvavimas šiame projekte. Priedo to, ji padėjo man užpildyti anketą ir tą pačią dieną ją išsiųsti.

  • Kas Jus pagaliau įkvėpė siekti savo svajonės dainuoti?

Tai, kad mano vyras rašo neapsakomai gražias dainas. Vieną dieną nusprendžiau ir aš pabandyti ir gavosi (šypsosi – red.past) . Nuo 2018m. sausio parašiau virš aštuoniasdešimt dainų, jas namie įrašiau vaikams miegant ir dabar jau žinau, kad mano svajonė pildosi. Esu tikra, kad reikiamu momentu viskas stos į savas vėžias.

  • Ar šeima palaiko?   

Jaučiuosi labai palaikoma. Vyras yra mano didžiausias palaikytojas, kuris be proto daug dirba, kad suteiktų man šansą išnaudoti šią galimybę. O Lietuvoje jaučiu besąlygišką palaikymą iš savo sesers dvynės, be kurios nebūtų manęs tokios, kuri mane kantriai mokė ir ruošė viso gyvenimo metu, gerbti ir mylėti, rūpintis savimi ir išnaudoti pasitaikiusias galimybes. Ji yra mano geriausia draugė visam gyvenimui, tuo neabejoju ir tikiuosi, kad ateis toks metas, kai galėsiu būti jai tokia reikalinga, ir palaikanti, kokia ji yra su manimi.

Iš tiesų turiu pasakyti, kad mano visa giminė mobilizavosi. Seneliai sutaisė mašiną, kita močiutė nupirko lėktuvo bilietus, mama padėjo sumokėti už butą. Gera, kad mes tuo metu buvome išvien. Juk nėra malonesnio jausmo, negu būti palaikomam ir suprastam savo mylimųjų.

  • O kaip vaikai  reaguoja matydami mamą per tv ekraną?

Vaikai šypsojosi, jiems gera matyti mamą laimingą ir atrodančią vis kitaip, skirtinguose stiliuose, su skirtingomis šukuosenomis. Jie yra mano varomoji jėga. Jeigu ir turiu kažkam kažką įrodyti, tai savo vaikams, kaip yra svarbu svajoti ir savo svajonių siekti. Labai norėčiau, kad jie išmoktų tai daryti nevaržomai, su pasitikėjimu savimi ir pasauliu.

  • Kol buvote Lietuvoje ir ruošdavotės projektui vaikai likdavo Londone?

Taip, kol ruošiausi pirmajam finalui, vaikai liko Londone su Vyru ir Vyro mama. Tačiau šį kartą grįžusi suvokiau, jog labai noriu juos pasiimti kartu su savimi, kad pajaustų Lietuvišką žiemą, paliestų sniegą, ir būtų arčiau manęs.

  • Kaip jie susitvarko su išsiskyrimu, kad ir laikinu?

Jie pasiilgsta manęs ir dabar jau vertina mano buvimą šalia.  Juk niekas taip nemoka įsiklausyti ir pajausti vaikų, kaip jų mamos.

  • Koks amžiaus skirtumas tarp Jūsų berniukų?

Amžiaus skirtumas yra du metai ir du mėnesiai, sakyčiau idealus, nes berniukai kartu žaidžia, dūksta ir vienas kitą skatina tobulėti. Jau dabar amžiaus skirtumas beveik nesijaučia. Esu tikra, kad ilgainiui jo visai nebepastebėsime.

  • Apskritai, kas sunkiausia auginant du skirtingo amžiaus berniukus?

Sunkiausia išmokyti juos gerbti ir mylėti vienas kitą, išgirsti ir pasistengti suprasti vienam kitą, norėčiau kad berniukai būtų patys geriausi draugai visam gyvenimui, tokie kokiomis tapome mes su sese Lija.

  • O būti mama Jums lengva ar  visgi sunku?

Būti mama nėra sunku. Būti gera mama yra gerokai sunkiau. Rūpintis ne tik savo, bet ir jų pomėgiais, lavinti jų smalsumą, suvokimą apie pasaulį ir kodėl mes čia. Kas dieną noriu būti vis geresnė mama, kuri yra vaikų geriausia draugė ir palydovė šiame pažinimo  kelyje.

  • Kaip manot, esate gera mama?

Kasdieną stengiuosi būti vis geresnė, vis daugiau laiko skirti vaikų užduodamiems klausimams, vaikų disciplinai, pokalbiams apie dalykus, kurie neramina, gąsdina arba tiesiog domina. Dar toli man iki geros mamos, bet esu pasiruošusi žingsnis po žingsnio, su lyg kiekviena diena, tapti vis geresne drauge Jiems. 

  • O ką galvojate apie spaudimą iš visuomenės, kurio sulaukia ,,naujai iškeptos‘‘ būti daugiau nei mama?

Niekad apie tai negalvojau, juk visų pirma, mes visos esame moterys su savo pomėgiais, norais ir savo pašaukimu. Nuostabu, jeigu gyvenimą praturtina vaikų atsiradimas, tačiau svajonės, pomėgiai ir pašaukimas vis tiek lieka mumyse. Jeigu tikrai atvirai, tai nežinau  ar šiuo metu vaikyčiausi savo tikrąjį pašaukimą, būti dainininke, jeigu neturėčiau dviejų nuostabių vaikų, kurie nusipelnė visų įmanomų galimybių svajoti ir savo svajonių siekti. Noriu prisidėti prie jų pildymo būdama pavyzdžiu, kad viskas yra įmanoma. Tik svarbu, labai norėti, pasistengti ir tikėti.