DSC02962
Pirmagimio susilaukusi Loreta: jei priglausdavau sūnų, jis imdavo rėkti dar stipriau
sausio 8, 2017  |  By:   |  Mamoms  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Laura MAZALIENĖ
Nuotr. Airos KLUNG
„Motinystė man tapo didžiuliu išbandymu. Be galo laukėme savo kūdikio ir svajojome apie gyvenimą, keliones kartu su juo, įsivaizdavau kaip glausiu savo vaiką prie krūtinės, kokia svarbi jam būsiu.
Sūnus gimė pavasarį, todėl manėm, kad turėsim  nuostabią vasarą, keliausime, nes su vyru esame labai aktyvūs. Bet jis klykė (verkė būtų per švelnus žodis) nuo pirmos savo gimimo dienos… Klykė ir dieną, ir naktį, ir vežime ir automobilyje. Rankos visai neramino, atrodė, kad net dar labiau erzina. Kai bandydavau prisiglausti jis riesdavosi į kamuoliuką ir to nenorėdavo… Tai buvo vienas iš skaudžiausių dalykų man. Kiekvienas išėjimas iš namų tapo didžiuliu stresu. Todėl važiuodavom tik ten kur tikrai būtina. Vis ieškojau kažkokių atsakymų, kažkokios fiziologinės priežasties.
Deja, jos nerado ir gydytojai (ačiū Dievui) – vaikas sveikas, reikia laiko ir kantrybės. Išsekimas, nuovargis ir nuolatinė įtampa atrodė nepakeliama ir nesuvokiama. Dabar pamažu reikalai tvarkosi ir vėl bandau grįžti į save. O tai be galo sunku. Organizmas išsekęs, bet bandau šypsotis ir judėti. Be to, noriu, kad tokia pat mama, kuriai atrodo, kad jos vaikas vienintelis toks ir tai niekada nesibaigs (taip atrodė man), žinotų, kad taip nėra. Ir galų gale motinystė, jei ne iš karto – tai šiek tiek vėliau atneša begalinį džiaugsmą.“
Tokia motinystės istorija dalijasi Loreta Valaitienė, auginanti savo pirmagimį. Ir nors šiandien sunkiausios dienos pamažu pasimiršta, motinystės pradžia paliko ne tik malonius prisiminimus.
DSC02909

Loreta Valaitienė. Airos KLUNG nuotr.

Kokia buvo ta pradžia?
Patį gimdymą atsimenu maloniai, nors jis buvo ilgas, bet ta akimirka, kai pamačiau savo sūnų, ji buvo nuostabi. Bet viskas labai greitai pasikeitė. Ligoninėje apėmė jausmas, kad visi kiti kūdikiai tylūs, o rėkia tik vienintelis mūsų… Tokie tie pradžios prisiminimai,  jei nemiega, tai rėkia…Ir niekas mums nepadėjo. Su vyru net juokavome, kad būdravimo būsena mūsų vaikui buvo mistinė, mes jos niekada nepastebėjome…Taip, neneigsiu, kad jam skaudėjo pilvelį, bet buvo ir kažkas daugiau, gal temperamentas?
Kaip jautėtės?
Košmariškai. Visa tai, kas vyko, mums atrodė  virš žmogaus galimybių ribos. Miegodavau po 2-3 valandas ir verkdavau kasdien. Pamenu, sėdžiu, laikau tą verkiantį vaiką ir negaliu patikėti, kad tai vyksta būtent su mano gyvenimu. Po pirmojo mėnesio vyras dar paprašė darbe atostogų, nes tikrai buvo beprotiškai sunku.
Kokia tuo metu buvo Jūsų kasdienybė?
Neprarasdavome vilties, vis bandydavome iškišti nosį iš namų, bet nesėkmingai. Kol sūnus buvo mažas, jis greitai nuvargdavo ir užmigdavo išsirėkęs, o vėliau vis stiprėjo, situacija aštrėjo…Vieną dieną padėjau tašką, kai lauke bestumdant vežimą su rėkiančiu sūnumi pamačiau į mus žiūrinčią ir galvą purtančią moterį… Nuo tos dienos niekur su sūnumi nebėjau, vežimą tik išstumdavau į balkoną.
DSC03155

Patricija Gadžijeva ir Loreta Valaitienė. Projekto „Myliu save“ akimirka. Airos KLUNG nuotr.

Nepavydėjai kitoms mamoms, kurios gali tikrąja to žodžio prasme džiaugtis motinyste?
Neslėpsiu, tikrai pavydėjau. Man taip nerealu atrodė išeiti su vaiku į lauką ir pasivaikščioti. Aš tik po gero pusmečio pradėjau džiaugtis tokiais dalykais, kurie kitoms mamoms gali pasirodyti visiškai natūralūs, pavyzdžiui, galimybe prisiglausti sūnų. Iš pradžių man buvo labai skaudu, niekaip negalėjau susitaikyti, kad glaudžiant  jis nenurimsta, o atvirkščiai – ima rėkti dar labiau, riečiasi į kamuoliuką…Sunku buvo suvokti, kad aš reikalinga tik fizinių poreikių patenkinimui, tuo metu tikrai jaučiausi nelaiminga.
Prisigalvojau ir visokiausių blogiausių diagnozių kaip autizmas, kaip mama aš pasijutau bejėgė. Gydytojų verdiktas po begalės apžiūrų buvo toks, kad vaikas yra visiškai sveikas, tad reikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Situacija pradėjo keistis tik po keturių mėnesių…
Kodėl vengei apie tai pasakotis?
Pamenu, kaip pati anksčiau klausydavausi panašių istorijų – „neturiu laiko net sumuštinį pasidaryt“, „nueit į dušą“, man tai atrodė visiška nesąmonė. Maniau, kad jau aš tai sutverta motinystei ir viskas eisis it per sviestą, visai kitaip įsivaizdavau tą tarpusavio ryšį, bet paskui supratau, kad ne veltui gimus mažyliui linkima kantrybės.
Iš draugų net teko girdėti, kad mes su vyru visai nespinduliuojame tėvystės džiaugsmo, bet mes neslėpėme, tam visai nebuvo vietos.
Kitos socialinėje erdvėje rašo „Motinystė – didžiausias gyvenimo džiaugsmas“, o aš nieko panašaus iš pradžių nepajutau. Man tikrai buvo blogai.
Kas buvo sunkiausia?
Galbūt vyro požiūris, kad mes negalime užsidaryti namuose,  privalome ir toliau gyventi, vaikas negali būti mūsų gyvenimo stabdis. Neva, sūnus pripras ir viskas jam bus gerai. Nors vyras buvo pagrindinis mano padėdėjas ir palaikytojas, bet aš norėjau užsidaryti namuose ir laukti…Man kur nors išeiti su sūnumi buvo didžiulis stresas.
DSC03026

Patricija Gadžijeva ir Loreta Valaitienė. Projekto „Myliu save“ akimirka. Airos KLUNG nuotr.

Po tokios patirties, nemanai, kad lengva ir rami motinystė – stereoptipas, kuris toli gražu neatitinka realybės?
Aš tikrai netikiu,  kad pas visus tėvus yra taip, kaip pas mus. Aš ieškau tokių istorijų, man svarbu žinoti, kad mūsų šeima ne viena tokia. Buvo net situacijų, kai stengdavomės nebūti šalia tų žmonių, kurių vaikai ramūs. Žinau, kad pavydas labai blogas jausmas, bet aš negalėjau apgaudinėti savęs.
Neatsirado baimių turėti didesnę šeimą?
Priešingai. Labai noriu antro vaikučio, vėlgi, tikiuosi, kad kitas vaikas nebus toks „sunkus“ (šypsosi). Svajoju, kad gims rami mergaitė, galėsiu ją glausti prie savęs, pajausiu motinystės džiaugsmą… Čia ir vėl pradedu kurti svajones, kuriomis ir vėliau galiu nusivilti.
Ar po gimdymo kas pasikeitė Tavo kaip moters gyvenime?
Galbūt sumažėjo pasitikėjimo savimi, jaučiuosi kiek susigūžusi, išvargusi, bijojau žmonių. Kai sūnui suėjo ketvirtas mėnuo, draugė mane išsitempė į miestą, papuoliau į tokią kompaniją, kur moterys dalijosi kelionių įspūdžiais, tą akimirką supratau, kad aš neturiu apie ką su jomis kalbėti, man norėjosi būti kitokioje, mamiškoje aplinkoje. Dabar po truputį pradedu atsigauti. Ir puoštis noriu, ir motinystė suteikia visai kitas emocijas. Kasdien viskas tik geriau!

Mamu-baltas-CMYK

Apie autorių :

Komentarai .