rasa_mamuradijas.lt
Netikėta liga tik dar labiau sustiprino meilę šeimai
rugsėjo 10, 2017  |  By:   |  Mamoms  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Klaipėdietė Rasa Blagnienė man visada asocijavosi su pozityvumo šaltiniu. Nors mūsų pažintis ir ne pati ilgiausia, leidau sau susidaryti įspūdį apie šią žavią moterį: visada su šypsena, be galo mylinti gyvenimą ir savo artimuosius, labai aktyvi ir siekianti savo tikslų.
Iki pastojant Rasa baigė tarptautinio verslo ir ekonomikos bakalauro studijas Anglijoje, tuomet grįžo į Lietuvą,  susirado svajonių darbą, sukūrė šeimą, kurios didžiausia svajonė buvo susilaukti daug vaikų ir čia jau būtų galima parašyti „Ilgai ir laimingai“, bet…
Praėjusių metų vasarą Rasa po savo širdimi jau nešiojo kūdikį ir su vyru labai laukė rudens, kada mažylis turėjo užgimti. Moteris pasakoja, kad iki 32-tos nėštumo savaitės jautėsi puikiai, apart nėščiosioms įprasto nuovargio ar nuotaikų kaitos. Kiek neramino tik didesnis nei įprasta kraujospūdis, kurį gydytoja liepė stebėti.
„Nuvykus pas daktarę ir atlikus kelis tyrimus, mane bei vyrą pribloškė diagnozė, kurios visiškai iš pat pradžių nesupratome. Man nėščiosios liga – sunki preeklampsija. Tai būklė iki eklampsijos, kuriai būdingas aukštas arterinis kraujospūdis, pabrinkimai ir baltymas šlapime. Labiausiai išgąsdino daktarės žodžiai, jog skubiai turime važiuoti į ligoninę.
Vienintelis dalykas, kurio norėjau, tai, kad vaikeliui viskas būtų gerai. Iš pradžių apėmė panika, buvo daug ašarų, tačiau vyras vis ramino, žinodamas, jog tokia mano būsena gali tik dar labiau sustiprinti ligos eigą.“

Rasa su sūneliu Herkumi. Asmeninio albumo nuotr.

Rasa su sūneliu Herkumi. Asmeninio albumo nuotr.

Sūnus pasaulį išvydo 6 savaitėmis anksčiau
Ligoninėje būsimus tėvus informavo, kad gydytojai stengsis kuo ilgiau išlaukti iki nustatytos gimdymo datos, tačiau įspėjo, kad dėl stipriai pakitusio kraujospūdžio gali tekti nutraukti nėštumą ir skatinti gimdymą.
„Niekada nebuvo aplankiusi mintis, kad mano nėštumas gali trukti trumpiau nei 39/40 savaičių. Tad stengiausi save tikinti, kad ištempsime bent iki 38/39 savaitės. Atsigulus į ligoninę Klaipėdoje po kelių dienų prasidėjo visi nesmagumai. Pradėjo varginti nuolatiniai galvos skausmai, nuovargis, silpnumas, atsirado didžiulis tinimas. Kad ir kaip daktarai stengėsi sumažinti kraujospūdį, tačiau liga vis progresavo ir nieko nelaukus buvau išsiųsta į Kauno klinikas, kur buvo pradėti brandinti mažylio plaučiai. Aš vis dar turėjau vilties, jog Kaune nėštumą pavyks išlaikyti bent iki 35/36 savaitės. Meldžiau to.“
Rasa neslepia, kad tuo metu internete vis domėjosi apie šią baisią ligą, o mintys buvo ne pačios geriausios. Jei ne moters vyras, ji nežino, kaip viskas tuomet būtų pasibaigę. Prasidėjus 34-tai nėštumo savaitei Blagnių šeimą pasiekė daktarų verdiktas – laukti nebegalima, kyla per didelis pavojus gimdyvės ir kūdikio gyvybėms.
„Vis klausiau, kodėl, ką aš blogai dariau visą nėštumą, jog man taip nutiko… Nurimus meldžiausi, kad galėčiau pagimdyti pati, savo jėgomis, nes buvau įsitikinusi, kad taip bus geriausia mano mažyliui. Sūnaus atėjimą į šį pasaulį prisimenu kaip per rūką. 36 val. bandžiau gimdyti pati, gavau begalę skatinamųjų ir kitų vaistų, labai vargino nemigo valandos ir nerimas.
 Pagimdyti pačiai nepavyko. Gimdymo takai atsivėrė tik iki 3cm. Būklei pablogėjus dar labiau, buvau staigiai išvežta į operacinę, kur buvo atlikta Cezario pjūvio operacija. Tai turbūt buvo baisiausia mano akimirka gyvenime. Viskas, ką prisimenu, tai kūdikio verksmas ir anesteziologės klausimas, kuris mane sunervino: „Ar norėsite pamatyti savo kūdikį?“. Tai ne!
Pamačius ir pabučiavus mažylį, jį staigiai patraukė nuo manęs ir nunešė patikrai. Iš pradžių jį įvertino 9 balais, o paskui 10. Šiek tiek nusiraminau, supratau, kad turbūt jam viskas gerai. Sūnus buvo toks stipruolis, mokėjo pats kvėpuoti, inkubatoriaus jam prireikė tik pirmas dvi valandas, o paskui buvo išneštas į šildomą lovytę.“
Mažylis, kuriam Rasa su vyru davė Herkaus vardą, gimė vos 43 cm ūgio ir 2,230 kg svorio. Po sunkaus gimdymo jaunai mamai buvo neramu ne tik dėl mažylio būklės, bet ir dėl pieno atsiradimo, kadangi ji negalėjo būti kartu su savo sūnumi. Šiandien Rasa dėkoja klinikų personalui, kuris, pasak jos, labai rūpinosi jų šeima.
„Išvydus savo angelą, pajutau neapsakomą laimę ir meilę, tai dėl ko verta gyventi. Visas košmaras pasimiršo iškart. Keletą dienų mažylis vis dar turėjo gulėti intensyvios priežiūros skyriuje, tačiau galėdavau pas jį ateiti bet kada,  mokindavau žįsti. Kai visi kartu jau gulėjome palatoje, prasidėjo žinių patikrinimai ir išbandymai, kuriuos dabar labai smagu prisiminti.“
 IMG_0592
Keista apsiprasti su nauja būsena – priepuoliais
Grįžus į namus Blagnių šeima pagaliau aplankė ramybė, tačiau Rasa prisimena, kad pasitikėjimo savimi trūko kurį laiką, reikėjo išmokti rasti laiko sau. Ir tik visai neseniai, nors nuo sūnaus gimimo praėjo kiek mažiau nei metai, moterį aplankė mintys, kad valandėlė skirta sau yra daug efektyvesnė nei namuose suplauti indai.
„Po gimdymo ir po nemigo naktų, kurios vis mus aplanko, mano sveikata staigiai pablogėjo. Praėjus mėnesiui po gimdymo pradėjau jaustis labai prastai, vargindavo nuolatiniai galvos skausmai, pykinimas, bei aplankydavo blogi jausmai, kurių lyg šiol nemoku nupasakoti. Visa tai privedė prie priepuolių su sąmonės netekimu ir traukuliais. Apie juos plačiau pasakoti tikrai nėra malonu. Trumpai galiu pasakyti, kad tai atrodė baisiai, o apie savijautą prieš ir po priepuolio nė nenoriu prisiminti. Tai išgąsdino ne tik mane, bet ir visą šeimą.
Iš pradžių kaltinome gimdymą, galvojome, jog patirtas didelis stresas ir preeklampsija sukėlė iškrovas galvoje. Po to gyvenome lyg gyvenę, o nemigos naktys tapo kasdienybe. Buvau labai atsidavusi sūnui, tad nekreipiau dėmesio į savo poilsį ir savijautą. Rezultatas – patyriau dar bent keturis priepuolius, kurie tik dar labiau pablogino mano sveikatą.
Aplankėme begalę daktarų, tačiau tik po paskutinio priepuolio supratau, jog be poilsio, be didesnio dėmesio ir meilės sau – aš tikrai nepasveiksiu. Vyras deda milžiniškas pastangas, kad tik galėčiau naktį ilsėtis. Išsimiegojusi daugiau nei dvi ar tris valandas tikrai jaučiu skirtumą. Na, o skirti daugiau laiko ir save mylėti aš vis dar mokausi. Tikiuosi, puikiai seksis ir galėsiu drąsiai pasakyti, jog jaučiuosi puikiai. Prieš nėštumą mano savijauta buvo nuostabi, tad buvo keista apsiprasti su kitokia būsena.“
Vyras ir sūnūs – didžiausi įkvėpėjai
Nepaisant visų sunkumų šiandien Rasa kaip visada plačiai šypsosi ir sako, jog be galo myli šiandieną. Su vyru ir sūneliu jie džiaugiasi kasdieniais atradimais, o gyvenimos spalvas paryškina kelionėse.
„Sūnaus gimimas tik sustiprino mūsų santykius, manau, labiau pamilome vienas kitą ir supratome tikrąją santuokos sakramento reikšmę. Duodami priesaiką galbūt neįsigilinome, tačiau atsiradus mažyliui ir pasikeitus kasdienybei, supratau kiekvieno pasižadėto žodžio prasmę.
Mažylio atėjimas į šį pasaulį padovanojo mums begalinės meilės pliūpsnį, švelnumą, šypseną veide, kuri lydi didžiąją dalį dienos, juoką, kuris pastoviai skamba namuose, švytinčias akis ir dar didesnį norą bei motyvaciją kurti šviesų rytojų.“
Visą interviu skaitykite  Mamų radijo žurnale „Įkvepiančiai motinystei“.

UŽSISAKYTI ŽURNALĄ GALITE EL.P. LAURA@MAMURADIJAS.LT 

KAINA – 5,90 EUR

TIRAŽAS – LABAI RIBOTAS.

BE AUTORIŲ SUTIKIMO TEKSTĄ IR NUOTRAUKAS DRAUDŽIAMA PERPUBLIKUOTI.

Mamu-baltas-CMYK

 

 

Apie autorių :

Komentarai .