Greta Kondrataitė-Paleckienė

Tikriausiai ne viena socialiniais tinklais besidominti mama jau spėjo atrasti Miglę. Ji jau pusę metų su vyru ir sūneliu gyvena Olandijoje, nuolat dalinasi dekoro, būsto įrenginėjimo patarimais. Nuolat mums primena, kad senas daiktas gali dar ne vieną kartą atgimti naujam gyvenimui ir nesvarbu ar tai jau šiandien tampa mados reikalu, ar labiau gyvenimo būdu, jeigu tik įmanoma tausoti aplinką, kodėl gi ne? – atvirauja pašnekovė. Apie įkurtuvių iššūkius, hobį sendaikčiams, vaikelio auginimą bei olandiškus papročius ir tradicijas, kviečiame skaityti šiame interviu.

Migle, papasakokite apie savo hobį sendaikčiams, nuo ko viskas prasidėjo?

Sendaikčiai mane lydi nuo vaikystės. Juos mėgo mano mama, tad turėjom vieną kambarį su labais senais baldais, antrame namo aukšte buvo ir dar yra toks mini muziejus su sendaikčiais. Tikriausiai mamos aistra seniems daiktams persidavė ir man. Man labai patinka ieškoti sendaikčiuose ,,perliukų’ ir pritaikyti savo namuose. Daug įdomesnis daiktas su istorija negu pirktas naujas.

Beje, sendaikčius puikiai pritaikote ne tik namų interjerui, bet ir sūnelio aprangai, kaip pavyksta viską suderinti? Kokiais principais vadovaujatės pirkdama ir derindama Adam drabužėlius?

Adam stengiuosi puošti iš įvairių parduotuvių, ką siūlo Olandija, bet nevengiu pirkti ir iš antrų rankų. Dažnai per šventes Olandijoje būna turgeliai ir žmonės pardavinėja, ko jiems nebereikia už simbolines kainas. Tada mano širdis džiaugiasi, kad gerą drabužį nuperku už juokingai mažą kainą. O dažniausiai jau galvoje turiu viziją, kaip puošiu Adam ir ką reikia nupirkti. Visada pagalvoju, ar aš ir rengčiausi taip pat, kaip aprengiau savo sūnų.

Man patinka švelnios, žemiškos spalvos, jas lengva derinti tarpusavyje, kad ir neturint daug drabužėlių. Kai perku naujus visada iš anksto turiu nusistačiusi kainas, kiek už jį galiu sumokėti, kokia kaina yra protinga. Netingiu pereiti per kelias parduotuves, nes asortimentas ir mada panaši, bet galima rasti pigiau vienoje nei kitoje parduotuvėje. Nevengiu taip pat įdomesnių drabužių paieškoti visų puikiai žinomam ,,Aliexpress‘‘, mergaičių skyriuje, nes dažnai randu unisex derinių. Imu visada didesnius dydžius, tarnauja ilgiau. Dažnai dalinuosi patarimais ir pastebėjimais savo ,,Instagram‘‘ profilyje.

Ar nemanote, kad Jūsų stiliaus pojūtis įgimtas, apskritai ar toks dalykas paveldimas ar labiau įgyjamas?

Iš tiesų, aš net nežinau, kaip yra iš tikrųjų (šypsosi).  Bet manau, kad, tai atsinešama iš šeimos, iš vaikystės. Mane ir sesę dvynę mama rengdavo nuo pat vaikystės labai įdomiais deriniais. Dažnai rankų darbo megztais kostiumais, tetos ar močiutės pasiūtomis suknelėmis. Vėliau, kai buvo man šeši ar septyni metai mama pradėjo prekiauti dėvėtais drabužiais. Taip ir laukdavau naujos siuntos, kad rasčiau, ką nors gero. Su sese visada rengdavomės išskirtinai, apgalvodavom derinius iš vakaro, kuo rengsimės į mokyklą. Mes ne iš tų panelių buvom, kad norime rengtis tik naujais – turginiais drabužiais. Mums būdavo nuobodu, ypač, kai mažame miestelyje visos rengdavosi taip pat. Dvyliktos klasės šventėms susikomplektuodavom rastas gėrybes dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ir pigu, ir išskirtina – ypač kai dvi merginos šeimoje.

Galbūt sendaikčiai bei interjero kūrimas kada nors iš hobio virs darbu? O gal planuojate pradėti rašyti tinklaraštį apie interjero, stiliaus detales?

Sendaikčiai, interjero kūrimas bei dekoras mano hobis nuo senų laikų, net kai gyvendavau nuomojamuose butuose visada norėdavau susikurti jaukius namus, nesvarbu, kad jie laikini. Kol kas, tai tik smagus laiko praleidimas, labai džiaugiuosi ir jaučiuosi įvertinta, kai merginos manęs klausia patarimų tam tikrais dekoro ar baldų atnaujinimo klausimais. Svajonių turiu daug, susijusių su šia veikla, bet kol niekas neįgyvendinta nenoriu kalbėti apie tai garsiai. 

Aš turiu meninę gyslelę, kuri, manau, ne kiekvienam duota, bet dar trūksta labai daug žinių. Aš tik mėgėja, bet viskas eina iš širdies, natūraliai. Man patinka įvairūs dalykai. Negaliu apsistoti ties vienu – tapyba ant drobės su aliejiniais, piešimas ant medinių daiktų, švenčių dekoravimas, namų interjeras ir dekoras… Galva visada užkrauta naujomis idėjomis. Mėgaujuosi tuo. Blogo apie interjerą ir stiliaus detales neplanuoju rašyti. Rašymas nėra mano stiprioji pusė (šypsosi). Nesu baigusi mokslų su interjero dizainu, tad aš dažniausiai patariu kas mano meniškomis akimis yra gražu, jauku, stilinga. O galiu tik pasidžiaugti kiek žmonių mano hobis patinka, ir dėkoja už vieną ar kitą patarimą bei pasidalijimą.

O ar nemanote, kad paskutiniu metu sendaikčių bei dėvėtų drabužių pirkimas tampa labiau mados vaikymusi nei gyvenimo būdu?

Žinau, kad seniau daug kam būdavo gėda pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse ar sendaikčiuose. Ir eidavo į tas parduotuvėles paslapčiomis. Čia iš tos serijos „ką žmonės pagalvos“. Ko man niekada nebuvo, tikriausiai dėl to, kad užaugau su šiuo „reikalu“. Na, o jeigu yra tokių, kurie laiko tai tik mados reikalu, o ne gyvenimo būdu – vis vien vertinu teigiamai. Tai gera mada, sauganti nuo masinio pirkimo parduotuvėse ir dažnai suteikianti drabužiui ar daiktui antrą šansą. O tai nėra blogai.

Kaip šį Jūsų hobį vertina vyras?

Mano vyras yra labai lankstus ir laimingas, kad turiu tokią aistrą. Su manimi ir vis naujomis mano idėjomis nėra lengva. Bet jis labai džiaugiasi, kai randu stilingų daiktų už mažą kainą. Šeimos biudžetas nenukenčia. Jis palaiko mane kiekviename žingsnyje, kai aš esu laiminga ir trykštu gera energija – jis taip pat laimingas. Nestabdo manęs, o tik ragina nenustoti. Labai džiaugiuosi, kad jis nagingas ir įgyvendina mano idėjas, kur kartais mano sugebėjimų ir žinių nepakanka. Mes puiki komanda!

Visai neseniai persikraustėt į naujus namus, kurių interjeras kurtas Jūsų pačios, iš kur tiek įkvėpimo, idėjų?

Naujuose namuose gyvename pusmetį. Dar labai daug reikia remonto. Bet man patinka namų kūrimas, ir neerzina nepabaigti kampai. Jaudinuosi, kad kai visi remontai ir darbai baigsis nebeturėsiu kur išreikšti savęs. O jeigu rimtai tai mūsų butas yra 1930 metų statybos. Tai būstas su charakteriu ir įdomiomis detalėmis, kur pats diktuoja tam tikras interjero detales. Dažnai įkvėpimas ateina naktį, ar vartant olandiškus interjero žurnalus bei žiūrint laidas. Taip pat „Pinterest“, ,,Instagram‘‘.

Viską darėte kartu su vyru? Galbūt jo profesija kažkiek susijusi su baldų gamyba?

Viską darome kartu su vyru. Vyras turi savo verslą, dirba su statybomis. Taip pat moka staliaus darbus. Sunkiau sekasi su glaistymu, tai samdėme specialistą, kad svetainėje išglaistytų vieną sieną, bet pagrinde visi darbai mūsų abiejų. Aš noriu žmonėms parodyti, kad jauna šeima gali įsirengti stilingai namus, nereikalaujant daug lėšų. Kad seną daiktą galima derinti su nauju. Nebūtina išleisti tūkstančių. Kad daug ką galima pasidaryti patiems, kai vaikas miega (šypsosi). Labai daug informacijos yra „Youtube“ ar „Google“ kaip ką daryti. Žinoma reikia kantrybės, tai nėra minučių darbas. Ir žinoma noro. Svarbiausia abipusio noro. Šiais laikas greičiau žmogus nuvažiuos, nusipirks norimą daiktą, nei atnaujins savo rankomis. Tai užima nemažai laiko, aukojami vakarai ar savaitgaliai.. Bet rezultatas atperka viską.

O kaip Jums namie pavyksta išlaikyti tokią švarą ir tvarką, juk auginate viskuo besidomintį mažylį?

Mūsų namai tikrai nėra pedantiškai švarūs. Bandau išmokti, kad viena kita dulkė ar ne vietoje paliktas daiktas yra nieko tokio. Kartais sunku tą netvarką ignoruoti, bet tai išmokstama turint vaikų (šypsosi). Juk nieko nenutiks, jei dulkes nuvalysiu, kai turėsiu daugiau ūpo. Turime taisyklę, kad tuščiomis į antrą aukštą neiname. Jeigu reikia užnešti kokį daiktą ar išskalbtus drabužius. Bandau apsitvarkyti, kai Adam miega ir kartą į savaitę būna generalinis tvarkymasis.

Ne kartą savo socialiniuose tinkluose minėjote, kad sūnus ko jau ko, bet augalų vazonuose neliečia, kaip pavyko išsiugdyti tokį gerą įprotį Adam?

Adam nuo mažens aiškinau, kad yra jo žaislai ir yra mamos žaislai (šypsosi). Paaiškinu, kad negalima liesti. Stengiuosi pritūpti ir jo akių lygyje ir  paaiškinti. Bet ir aš ir mano vyras vaikystėje taip pat buvome geri. Nereikėjo nuo mūsų slėpti daiktų ar užrišinėti spintelių. Tikriausiai perdavėme gerus genus (juokiasi). Tikrai stebisi mamos kaip pas mane stovi ant palangių žvakidės ar ant stalo vazos. Ir tikrai, jos stovi ten visada, o ne tik trumpam dėl nuotraukų (šypsosi).

Kiek metų jau esate emigrantė? Kaip Jums gyvenimas svetur? Kokius kultūrinius skirtumus pastebite?

Aš esu emigrantė daugiau nei 7- i metai. Į Londoną atskridau 2012m., o sutikus vyrą olandą persikraustėme į Olandiją, šalia Amsterdamo, į Zaandam miestą.

Londonas niekada nebuvo mano svajonių miestas, ten per daug žmonių, chaoso ir bėgimo visur. Čia Olandijoje aš atradau vidinę ramybę, man patinka jų kultūra, žmonių šiluma ir draugiškumas. Dar daug ko nemačiau ir nežinau, nes gyvenu tik pusę metų čia. Tačiau, žmonės čia atviresni, gatvėje sutikus nusišypso, pasisveikina, kad vienas kito ir nepažįstame. Pietums valgo sumuštinius, o vakarienė šventas dalykas – 18h. Jeigu tokiu laiku būsi parduotuvėje žmonių nesutiksi, vakare neuždengia namo langų užuolaidomis, tai rodo jų atvirumą. Laisva šalis, nenustebkite kai būsite Olandijoje ir girdėsite per radiją ar televiziją keiksmus, iš dainų negražių žodžių neištrina (juokiasi). Ir žinoma numeris vienas – dviratis visur ir visi važiuoja dviračiais. Ar į darbą ar į vakarėlį, besilaukianti moteris ar su kelių mėnesių kūdikiu. Visi.

Kaip  susipažinote su vyru?

Su vyru susipažinome Londone, restorane. Kaip tik tuo metu jis buvo komandiruotėje ir pasiliko tą savaitgalį Londone. Tai buvo labai magiška. Mes ir dabar vis tebekalbame su vyru apie mūsų susitikimą. Tai likimas. O po to viskas rutuliojosi greitai.

Taip pat teko pastebėti, kad ir sūnų ir vyrą mokote kalbėti lietuviškai, kaip jiems sekasi?

Vyras yra olandas, aš lietuvė, tai Adam automatiškai namuose girdi 3 kalbas, lietuvių, anglų ir olandų. Aš su Adam šneku tik lietuviškai, vyras olandiškai, o tarpusavyje angliškai. Bet mano vyrui labai patinka Lietuva, o lietuvių kalba jam be galo graži. Mokinasi noriai, o ir pastangų jam daug nereikia. Imlus kalboms.  Mano gimto miestelio parduotuvėje su vietinėmis pardavėjomis susikalba laisvai. Su gramatika sunkiau, bet kai kalba galima suprasti viską.

Man šiek tiek liūdniau su olandų kalba. Be galo sunkus tarimas, bet kuo toliau tuo vis daugiau suprantu. Kasdien girdžiu kalbant žmones olandiškai, televizija olandų kalba, vyro giminaičiai visi olandai. Mane visą parą supa ta kalba. Beje, vyrui pažadėjau, kad per 10 metų išmoksiu(juokiasi)! Svarstymų, dėl sūnaus mokinimo lietuvių kalbos nebuvo. Juk jo pusė šaknų lietuviškų. Turi žinoti mamos kalbą ir šaknis. Turi sugebėti susikalbėti ir su močiutėmis ir su pusbroliais lietuvaičiais. Vyras tam labai pritaria, jis sakė, jeigu bus sunkiau su lietuvių kalba Adam, namuose stengsimės šnekėti tik lietuviškai.r

Kaip Lietuvoje jaučiasi Adam ir jūsų vyras?

 Mano vyrai Lietuvoje jaučiasi puikiai. Apsupti mano artimų žmonių dėmesiu ir meile. Vyrui labai patinka Lietuva. Dar labiau mano gimtas – Juodupės miestelis. Pirmą kartą, kai svečiavomės kartu, jis negalėjo atsistebėti kiek mato danguje žvaigždžių ir kaip ramu. Tradicija jau tapo močiutės iškūrenta pirktis ir išnuomotas kubilas kieme. Visada darome jaukų atsisveikinimo vakarėlį su artimiausiais šeimos nariais. Niekada nesakome, kad negyvensime ateityje Lietuvoje. Man be galo sunku paskutinę dieną Lietuvoje, kai reikia atsisveikinti su šeima iki kito karto. Tai gali suprasti tik emigravę žmonės ir nesvarbu kiek metu jau tu svetur…

Galbūt turite, kokį vertingą patarimą poroms išgyvenančioms kraustynių džiaugsmus?

Patarčiau stengtis neatidėti visko paskutinei minutei. Ant dėžių rašyti, kas kur yra sudėta ir į kurį kambarį daiktai skirti. Vienas kitam turi padėti ir dirbti kaip komanda. Mes ne tik iš vienų namų į kitus persikraustėm, bet ir į kitą šalį. Svarbiausia nepanikuoti, nekurti sau stresinių situacijų, o tiesiog viską ramiai apgalvoti. Nes juk apskritai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.