Mamuradijas.lt

Gretos KONDRATAITĖS-PALECKIENĖS interviu

Lietuvos kikbokso kovotojo Sergejaus Maslobojevo žmonos Airinės gyvenimas tikriausiai niekada nebuvo labai  paprastas ir ramus, ypač kuomet vyras ruošiasi kovoms, kurios pareikalauja abipusių jėgų, supratimo ir palaikymo. O dabar savo dėmesį moteris turi dalinti jau trims savo mylimiausiems vyrams. Tačiau ji neslepia –  nors pailsėti ir išsimiegoti pavyksta ne visada, bet tai juk tik etapas, kuris praeis! Apie gyvenimo tempą atsiradus antram sūneliui bei karjerą skaitykite atvirame interviu su Airine Maslobojeva.

● Visai neseniai Jums gimė antrasis sūnus. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimo ritmas?

Gimęs sūnelis kažkiek išbalansavo mūsų ritmą, teko prilėtinti tempą, padėti mažyliui susidėlioti miego ir valgymo rėžimus, bet ilgai neužtrukome, jau keletas savaičių kaip abu žinome, kada tikrai miegosime, kelsimės ir valgysime. Esu tokios nuomonės, jog vaikui reikia padėti atrasti savo ritmą, suprasti poreikius. Todėl sunkiausia man šiuo metu tik dėl neišmiegotų naktį valandų, bet puikiai žinau, jog tai tėra laikinas etapas!

● Ar spėjate pailsėti ir skirti laiko sau?

Pailsėti pavyksta ne visada, nes namuose kaip vijurkas sukasi mūsų vyresnėlis, kuris yra aktyvus, labai veiklus. Aš stengiuosi užsiimti kartu  jo mėgstamomis veiklomis. Trumpai tariant: maždaug 20h užmigdžiusi mažylį, skiriu laiką vyresnėliui, o tada grįžta tėtis, tad kai visi užmiega, jei lieka jėgų, skiriu laiko sau. Po Naujųjų pradėjau sportuoti, tai dabar jaučiu – tai tikrai mano laikas!

● O kaip jūsų grožio studija – darbus pristabdėte ar vairą perleidote kažkam kitam?

Vairas mano rankose, laikiau jį iš visų jėgų! Dirbau iki aštunto nėštumo mėnesio galo, vėliau teko jį paleisti važiuoti autopilotu, bet aš vėl savo kelyje.

Įpusėjus nėštumui atidariau ir limfodrenažinių masažų kabinetą sporto klube. Vargu, ar sėkmingai vyktų darbas, jei apleisčiau savo veiklą. Kelias dienas per savaitę, po maždaug tris valandas važiuoju dirbti. Susideriname su vyru, arba su mūsų šeimos drauge, kuri tapo mūsų auklyte, ir aš važiuoju gražinti moterų! Grįžtu puikia nuotaika, toliau ,,užsikūrusi“ įgyvendinti savo sumanymus.

● Beje, kas vaikams išrinko išskirtinius vardus?

Ramirui vardą sudėliojo iš raidžių tėtis, Raonui – aš. Mes nesirinkome vardų, raidės pačios susidėliojo lūpose, gimė mums pačios gražiausios vardų reikšmės.

● O kaip į broliuką reaguoja vyresnysis sūnus?

Adaptacinis laikotarpis buvo, bet kiek yra tekę girdėti įvairių istorijų, tai ganėtinai lengvai praėjo. Tiesiog jei žaisdavo, tai visu garsu, jei kalba – tai irgi labai garsiai, atėjus svečiams būdavo pasiruošęs puodą ant galvos užsidėti, kad žiūrėtų visi į jį. Tačiau mes su vyru nuo pat mažens komunikuojame su sūnumi, kalbamės. To mums užteko. Noriai brolį perrengia, rodo draugams brolio nuotraukas, išaugtas kelnes deda į dėžę ir prašo užrašyti, jog čia jam (šypsosi, red.) bučiuoja, dainuoja Lietuvos himną, kai paprašau nuraminti.

● Ar nebūna sunkių akimirkų, juk reikia būti ne tik mama, žmona, bet ir ramsčiu vyrui, kurio profesija nėra iš pačių lengviausių?

Žinoma būna, bet manau mes laimingi galime jaustis tada, kai išmokstame priimti gyvenimą ir jo išbandymus. Mano vyras daug dirba, daug skraido dėl kovų. Gimus mažyliui jis turėjo skristi į varžybas, kai jam buvo 6 dienos. Gal ir norėjosi, jog būtų kitaip, bet tada supranti, jog tai yra tas momentas, kada turi susiimti, pasirūpinti vaikais ir savimi pati, tiesiog darai tai, ką reikia daryti. O mes namuose tai vadiname – komanda. Manau, būtų savanaudiška elgtis kitaip.

● Kaip į tėčio sportą ir laimėjimus vertina vyresnėlis sūnus?

Tėtis Ramirui yra pavyzdys ir autoritetas. Dar nemokėdamas vaikščioti sporto salėje ropodavo prie kriaušės ir mosikuodavosi rankytėmis. Visomis tėčio pergalėmis jis labai didžiuojasi, bet ir be titulų tėtis jam čempionas visame kame. Jei paklaustumėt kokia jo pavardė, jis jums negalvojęs pasakytų: Ramir Maslobojev Kuvalda.

● Šeima palaiko vyro sportą?

Aš kito varianto net nematau. Nesuprantu, kaip šeimoje gali vienas kito nepalaikyti, jei yra aiškus, apibrėžtas tikslas, kurio tikslingai yra siekiama, dėl jo aukojama daugybė dalykų. Niekada nedrįsčiau prašyti ar reikalauti atsisakyti to, kas yra jo gyvenimo dalis. Mano vyras karys ir aš niekada nesistengsiu to pakeisti. Aš jį myliu už ryžtą ir užsispyrimą, už atsidavimą savo svajonėms ir labai džiaugiuosi, jog jo rezultatai įkvepia kitus.

● O koks tas sportininko žmonos gyvenimas už uždarų durų, kurio niekas nemato?

Nėra lengva, tikrai rasčiau dalykų, kuriais galėčiau skųstis, bet mūsų šeimoje vyrauja balansas. Yra pasiruošimo varžyboms periodas, trunkantis keturias savaites ir taip, jis būna kartais nepakenčiamas emociškai, laikas su šeima lieka tik sekmadieniais, bet jis  praeina ir jis duoklę grąžina. Tada vėl ateina pasiruošimas varžyboms… Tenka ir psichologe sau būti. Ne visada pavyksta, kartais pati sprogstu namuose, bet tada vėl nurimsti, pasikalbi su savimi. Juk žmogus turi 14 – a treniruočių per savaitę… Tai tokiais žingsniais ir žingsniuoji kartu per karjeros kelią, žinodama, jog visa tai turi savo kainą. Bet siekdami rezultatų visose srityse, mes turime kažką aukoti, atsiduoti, o svarbiausia tikėti, jog nieko nėra neįmanomo, todėl kiek galiu, tiek palaikau savo vyrą.

● Ar auginadama vaikus nesulaukiate kritikos, pamokymų?

Visko būna, bet dažniausiai girdėdavau, kad prisižiūrėjęs į tėtį Ramiras skriaus draugus, kad ar čia reikia vaiką mokyti tokių dalykų (boksuotis), bet aš visada sakau prieš vėją nepapūsi. O vaikų jis neskriaudžia, yra mokytas nuo mažens, jog boksuojamasi tik sporto salėje. Daug dažniau girdime pagirymus apie jį, koks bendraujantis, drąsus ir aktyvus vaikas yra.

Visuomet išklausau pamokymų, ar tai būtų mama, draugė ar gydytoja, o atsirenku pati, ką priimti ir ko ne.

● Supermamytės jus aplenkia?

Supermamytės sako, jog lėliukus reikia auginti ir skirti jiems laiko. Aš ir pati žinau tai bei esu lygiai tos pačios nuomonės. Tačiau, visų pirma, nereikia teisti mamų, kurios realizuoja save, savo svajones, kuria savo verslą augindamos vaikus. Pavyzdžiui, mūsų atveju Raonas pas mus keliavo net keturis metus ir buvo labai laukta staigmena kaip ir vyresnėlis. Ir vien todėl, jog laukiesi, tu negali imti ir atsikratyti savo atsakomybių, įsipareigojimų, investuotų pinigų į verslą.

O antra, tai vien todėl, jog esi mama, neprivalai užsidaryti namuose ir save pamiršti. Kada aš išleidau pirmąjį vaiką keliauti į darželį, nebesurinkau savęs ir prireikė nemažai laiko suvokti, ką aš noriu veikti, kuo užsiimti ir apskritai suvokti kas aš esu be to, kad esu mama. Ir tie momentai tikrai nėra lengvi. Taip atsitiko, nes aš apleidau veiklą, kuria užsiemiau prieš tai. Turėjau daug dalykų pradėti nuo nulio.

O kai viskas yra suderinama, kai viskas įmanoma, kodėl nusprendžiama pamiršti save. Juk vaikai mato pavyzdį mumyse.

● Esate laiminga?

Aš esu labai laiminga. Aš niekuo taip nesididžiuoju kaip būdama dviejų sūnų mama. Joks pasiektas statusas, jokie pasiekimai ar sukurtas verslas nesuteiks man didesnės laimės nei būti mama ir žmona. Tai pati didžiausia mano vertybė.

Gimus antram vaikui jaučiu visišką pilnatvę širdyje.