Tikriausiai daugelis mėgstančių skaityti knygas žino Noros Žaliūkės tinklaraštį – ,,Knygų dama“. Jame moteris nuolat dalinasi savo perskaitytomis bei naujai atrastomis knygomis, kurios vienaip ar kitaip ją įkvėpia, bet kaip šiandien pati sako – jeigu ne vyro palaikymas, gal tinklaraščio ir nebūtų buvę. Tačiau, šiuo metu Nora tinklaraštyje dalinasi ne tik apie knygas, bet ir apie nėštumo metu patiriamus jausmus ir pokyčius. Susilaukti pirmagimio jai ir vyrui tapo tikru gyvenimo iššūkiu. Nustatytas nevaisingumas ir nors jis porai netapo diagnoze, labiau išbandymu, gydytojai iš pradžių daug vilčių neteikė, tačiau kartu ir neleido pasiduoti, turėjo ne vieną variantą kaip padėti jaunai šeimai. Na, ir po sunkios kelionės, džiaugsminga žinia – balandį gims jų pirmagimis. Apie kelią iki pastojimo, pasiruošimą vaikelio gimimui ir didžiausią Noros pomėgį – knygas, skaitykite itin atvirame ir nuoširdžiame interviu su tinklaraščio ,,Knygų dama“ autore.

Gretos Kondrataitės-Paleckienės tekstas

Asmeninio albumo nuotraukos

Papasakokite kaip gimė idėja kurti tinklaraštį ,,Knygų dama“?

Idėja kilo mano vyrui Mariui. Tuo metu kai jį sukūrėmė, knygų tinklaraštininkų nebuvo tiek daug, jie nebuvo tokie populiarūs ir pati jų neskaičiau. Visada daug skaitydavau ir apie perskaitytas knygas pasakodavau Mariui, o jis, net nebūdamas didelis skaitymo mėgėjas, ,,užsikabindavo“ už tų mano pasakojimų ir susidomėdavo viena ar kita knyga. Tai jis ir paragino kalbėti garsiau, dalintis savo mintimis viešai. Nors pradėjau labai nedrąsiai, šiandien ,,Knygų dama“ yra vienas geriausių mano sprendimų, virtusių ir darbu ir mylimu hobiu, kasdienybe.

Kas jus įkvėpė būtent tokiam pavadinimui?

Pavadinimai man visad yra sunkioji dalis. Ar jį straipsniui ar apžvalgai reikia sugalvoti. Bet ,,Knygų damos“ vardas galvon šovė iškart, todėl nė kiek nedvejodama jį pasirinkau.

Skaityti Jums patiko ir vaikystėje?

O taip. Neduok žaislų, jokių daiktų, užteks knygų lentynos. Skaityti pradėjau labai anksti: prie močiutės knygų spintos ,,medituoti“ galėdavau valandų valandas. Vien senų knygų vartymas pilnai nesuvokiant kas ten parašyta man būdavao mėgstamaiusia veikla. Pradėjus lankyti mokyklą mano meilė knygoms gerų mokytojų dėka buvo itin skatinama. Kaip ir gebėjimas rašyti, dėstyti mintis. Visad žinojau, kad gyvenimą siesiu tik su knygomis, tad ir dėl studijų krypties dvejonių nebuvo: Vilniaus universitete studijavau leidybą, o vėliau ir visi darbai buvo knygyniai: nuo bibliotekos iki leidyklų.

Kiek knygų perskaitėte per 2019 – uosius metus?

210 knygų. Daug kad galvoja, kad tiek perskaitau skaitydama greituoju skaitymu ar pasitelkus kažkokias skaitymo technikas. Apsaugok Dieve, niekad neatimčiau iš savęs tyro skaitymo malonumo šitais dalykais. Tiesiog aš tikrai daug skaitau. Knygų skaitymą į savo dieną planuoju ne ,,jei liks laiko“, o kaip vieną iš prioritetinių veiklų.

O kaip su skaitymu sekasi šiemet?

Kol kas labai puikiai. Jau esu motinystės atostogose, tad mėgausjuosi senų knygų skaitymu. Anksčiau darbas reikalaudavo greičiau susipažinti su naujienomis, o dabar galiu atsipūsti ir grįžti į savo mėgstamiausią terapiją – pasivaikščiojimą tarp bibliotekos lentynų. Bibliotekos knygos yra mano mėgstamiausios: senos, daugelio akių suskaitytos, rankų paliestos, pieštuku pabraukytos, suklijuotos… Jokia nauja knyga man nepakeis senos ir iš bibliotekos pasiskolintos.

Beje savo socialiniuose tinkluose su visais gerbėjais pasidalinote džiugia žinia apie nėštumą, tačiau iki tol buvo nueitas sunkus kelias, tiesa?

Tikrai taip. Kai pradėjome planuoti vaikelį, lygiai kaip ir visos poros, nesitikėjome, kad mums kelią pastos gamta. Tačiau taip nutiko. Tas žodis ,,nevaisingumas“ skamba tikrai piktai, baisiai, daug nežadančiai, tačiau tai nėra diagnozė. Kol pati tai įsisąmoninau – buvo visko.

Juk iš pradžių gydytojai daug vilčių nesuteikė?

Neteikė. Nuteikė visokiems scenarijams, tačiau kartu ir neleido pasiduoti. Kartojo jog yra ne tik planas A, bet ir B, C, D… Sunku buvo tuo patikėti. Pykau ant savęs, ant pasaulio, ant visko, ant porų, kurios problemų neturi, ant šeimų išmėtančių vaikus. Etapas buvo beprotiškai sunkus.

Kas Jus tuo metu labiausiai palaikė?

Marius. Mano vyras apskritai yra nuostabiai geras ir doras žmogus, tačiau tuo etapu pamačiau dar ir koks stiprus jis gali būti. Abu esame labai jautrūs, tačiau tuo metu kai palūžau aš, nors sunku buvo lygiai abiems, jis savo skausmą užgniaužė ir tapo tvirčiausiu ramsčiu kokio tik galėjau tikėtis.

Vilties nepraradote ir pagaliau sulaukėt gerosios žinios, kaip kilo idėja nufilmuoti tokią jautrią akimirką, kuomet pranešėt vyrui?

Kaip ir minėjau, abu esame jautrūs ir emocionalūs. O šalia to – mums brangių akimirkų įamžinimas yra labai labai svarbus. Tikrai žinojau, kad Mariaus reakcija bus neeilinė. Tokia ir buvo. Tačiau, jo ašaros nebuvo vien džiaugsmas, dėl vaikelio. Ši akimrika tapo jo lūžio akimirka. Aš buvau absoliučiai palūžusi, jis vienas nešė mudviejų nevaisingumo skausmą, o kai pasakiau, kad laukiuosi, pratrūko visos jo susikaupusios emocijos. Tai viena brangiausių mūsų bendro gyvenimo akimirkų

O kaip pats nėštumas? Ar nekankina toksikozė?

Dėkui Dievui, viskas einasi labai sklandžiai. Jokių negalavimų šalia gan įprastų nėštumo simptomų tokių kaip nugaros skausmas ar didesnis nuovargis neturiu. Pirmame trimestre kamavo išties nemenki galvos skausmai, pykinimas, tačiau niekuo per daug nesiskundžiau. Ir štai jau trečias trimestras! Dar nieko taip nelaukiau kaip psimatymo su sūneliu.

Laukiatės sūnelio, vardą jau sugalvojote?

Vardą žinojau jau seniai. Žinojau, kad jei lauksiuosi sūnaus, jis bus vardu Marius. Pažinotumėte mano vyrą, suprastumėte kodėl. Jis yra didžiausia mano dovana, į geriausią pusę pakeitusi mano gyvenimą, mane pačią. Jis mane išmokė mylėti ir save ir apskritai parodė kas yra ta tikra, nuoširdi, nesavanaudiška ir atsidavusi meilė. Šalia visko jis yra yra nuostabiai geras, doras ir tikras žmogus, kokių pasaulyje jau taip mažai.

Kraitelis jau suruoštas?

Beveik. Atrodo viską jau turiu, tik šast prisimenu, kad vieno ar kito daiktelio dar trūksta. Kūdikėlis man bus visiškai nauja patirtis. Žinau, kad daug pirmakarčių mamų taip pasakytų, bet aš apskritai nesu niekada rankose laikiusi naujagimio. Man motinystė bus visiškai nauja patirtis, kurios su didžiausiu nekantrumu laukiu. Žinau, kad bus sunku, neturiu rožinių iliuzijų, kad skaitysiu knygas ir mėgausiuos gražaus, ramaus veikelio vaizdu. Būtų kvaila taip galvoti. Tačiau gyvenimas jau tiek išbndymų mums yra metęs, kad mūsų tikrai tikrai niekas nebegąsdina.

O kada numatytas gimdymo terminas?

Balandžio pabaigoje.

Ką patartumėte panašią situaciją išgyvenamčioms moterims, kurioms jau ilgą laiką nepavyksta pastoti?

Nepykti ir tikėti. Žinau, kad pradžioje tai atrodo neįmanoma, pati per tai perėjau. Tačiau, visame to pykčio ir nesusitaikymo etape yra labai svarbu rasti tą mažutį dalyką už kurio vis tiek laikytumeis ir nepasileistum. Man tai buvo mano vyro meilė. Tačiau tai gali būti psichologas, draugai, tikėjimas, Dievas, šeima. Man padėjo ir mintis, jog jei galėčiau išverkti savo nelaimes, sėdėčiau ir verkčiau parom. Deja, negaliu, tad mano ašaros padės man trumpai, vėliau – tik gramzdins į tamsybes. Turi susiimti ir kovoti vardan šeimos laimės. Tik žodis ,,kova“ skamba labai pompastiškai. Visa ta kova realiai yra kasdieninis jėgų radimas, susitvardymas ir nepasidavimas.