Žinių radijas

 

Amžina tėvų problema – kaip išauklėti dorą ir pavyzdingą vaiką, šalies pilietį, tikriausiai keltų šypsena psichologės, mamos Ramunės Želionienės ir vedų specialisto, trijų vaikų tėčio Vaido Arvasevičiaus veiduose. Jų manymu, tėvai neteisingai supranta pačią auklėjimo sąvoką.

 

Auklėjimas kaip daržovių auginimas

 

„Man patinka pačiai kaip mamai tokia taisyklė gyvenime su vaikais: ar mes auklėsime vaikus, ar neauklėsime vaikų, jie vistiek užaugs. Kai mes tik susireikšminam, kad jeigu aš čia to neišmokinsiu, tai vėjais nueis tas vaikas, tada iš auklėjimo atsiranda kažkoks įtampos laukas, kovų laukas. Užaugs ir pats. Bet kaip mes daržoves auginam, ar ne? Mes gi pasėjam ir nieko daugiau ten nepribursi, kad daigas ne per keturias paras atsirastų, bet per parą“, – lygino R. Želionienė.

 

Psichologės teigimu, reikia nepamiršti, kad tėvai privalo visų pirma auklėti save, rodytį gerą pavyzdį: „Vaikai juk toje aplinkoje prisitaiko labai greitai ir jie pradeda atkartoti elgesį, kurį demonstruoja tėvai.”

 

„Vaikai nėra vien tik tėvų atspindys”, – pridūrė pašnekovė.

 

Psichologė mano, kad vaikus „užknisa” suaugę, kurie tiesiogiai juos komentuoja. Pasak jos, auklėjimas – tai nėra draudimai ir bausmės, tai – leidimas kitam žmogui kvėpuoti taip, kaip jam kvėpuojasi.

 

Vaikai auginami ne sau

 

Vedų specialistas Vaidas Arvasevičius „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ kėlė klausimą, kokiu motyvu yra susilaukiama vaikų.

 

„Kaip vaikai atsiranda mūsų šeimose? Sako jie yra padaromi. Ne, jie nėra padaromi. Jie yra kviečiami į mūsų šeimą. (…) Dažniausiai mes iš vaikystės į suaugusių pasaulį ateiname su savais kompleksais, su savais deficitais ir tų deficitų neužpildę savo jėgomis, pasikviečiame vaikus į šeimą“, – tokį reiškinį V. Arvasevičius įvardijo kaip probleminę realybę.

 

Pašnekovas tikino, kad tėvai neturėtų projektuoti vaikuose savų problemų, nebandytų spręsti deficito problemų vaikų pagalba.

 

„Vietoj to, kad mes padėtume augti vaikams ir juos auklėtume tinkamu būdu, bandytume atrasti jų nuosavą laimės skonį, mes projektuojame savo laimės skonį jiems“, – tikino V. Arvasevičius. Jo nuomone, labai negerai, kad vaikams yra nurodoma, kokius būrelius reikia lankyti, kaip sėdėti prie stalo, ką jis turi suvalgyti, kiek laiko jis turi miegoti.

 

Reikia pripažinti unikalumą

 

Jei tėvas, pašnekovo nuomone, šeimoje yra tvirto charakterio, o vaikas – šiek tiek kitokio, švelnesnio, jo elgesys ir manieros yra traktuojami netoleruotinai. Pasak V. Arvasevičiaus, tai yra labai blogas požiūris.

 

„Taip, mes nepripažįstame vaiko kaip unikalios asmenybės. Žmonės visi yra unikalūs, vaikai nėra mūsų kopijos. Vaikai – mūsų kraujas ir kūnas, sakoma. Bet jeigu pažiūrėsime, netgi ir kraujas kitoks būna, ir genetika kitokia, nežiūrint to, kad vaikelis auga mamos įsčiose. Tai yra visiškai kitas žmogus.  Aš dažnai naudoju tokią šiurkščią frazę, kad vaikai mums nepriklauso. Po galais“, – juokaudamas tikino vedų specialistas.

 

R. Želionienė pasakojo, kad  nereikia galvoti, kad vaikai užaugs kaip ropės kažkokiame lauke. Reikia įsisavinti tiesą, kad bet kokiu atveju, jais bus pasirūpinta ar ne, jie užaugs. Bet jei yra galimybė juos auklėti, tai reikia daryti kuo tinkamiau.

 

„O tinkamiau auklėti yra vienas kelias – auklėti save. Ir tikrai, vaikai nėra mūsų nuosavybės. Laimingesni tėvai yra tie, kurie suvokia, kad augina vaiką pasauliui, jie augina vaiką žemei, o ne sau, kad save realizuotų: man reikia trijų vaikų, tada aš kaip moteris gerai jausiuosi“, – išmintimi dalijosi psichologė.

 

Ziniu_radijas