Gretos Kondrataitės-Paleckienės tekstas

Kai aplinkui tiek daug įvairiausių tinklaraščių –  ,,Baby on a mission‘‘ vizualinis dienoraštis tampa tikra atgaiva kasdienybėje. Visi devyni mėnesiai čia prabėgo tiesiog akimirksniu ir jeigu dar nespėjote susipažinti su šiuo dienoraščiu, kviečiu paskaityti autorės interviu, apie tai kaip gimė idėją kurti vizualų ,,projektą‘‘, kodėl jis nenutrūko pasiekus finišo tiesiąją ir kokios gi tos motinystės spalvos yra iš tiesų, kai viskas vyksta ne taip kaip tikiesi.

Papasakokite, koks buvo jūsų nėštumas?

Nėštumas buvo nuostabus ir nepaprastai lengvas. Nebuvo bloga, nevalgiau už du, vairavau automobilį iki gimdymo ir dar dieną prieš važiuojant į ligoninę gėles pasisodinau, kad grįžus gražu būtų.

Ar viskas vyko sklandžiai? Neteko susidurti su nėščiųjų toksikoze?

Kaip ir minėjau visi 9 – i mėnesiai buvo puikūs, lengvi ir be jokių ligų.

Beje, pastojus pradėjote kurti vizualinį dienoraštį – ,,Baby on a mission“? Kaip gimė būtent toks pavadinimas ir pati vizualaus dienoraščio idėja?


,,Baby on a mission“ – mano laukimo, o dabar jau ir gyvenimo akimirkų vizualus dienoraštis. Jis atsirado tuomet, kai labai norėjosi dalintis gyvenimiškais pokyčiais, bet anonimiškai, nes laukiausi tik 6-ias savaites. O pavadinimas ,,Baby on a mission“ (vert. Misija – kūdikis) atsirado dėl noro dalintis savo kasdienybe iki finišo tiesiosios.

Kas jus įkvėpė labiausiai? Iliustracijos yra jūsų pačios?

Yra tik keletas man patinkančių Lietuvių mamų tinklaraščių, tačiau aš žinojau, kad rašytoja esu prasta, o iliustruoti ar fotografuoti man pasirodė kiek kitokia ir man priimtinesnė vizualinė išraiška šiam eksperimentui. Tai dėl to, viskas atrodo taip, kaip atrodo (šypsosi).

Kaip manote ar šiai dienai kai aplink tiek daug influencerių (nuomonės formuotojų) ir tinklaraštininkų, svarbu kažkuo išsiskirti, ar geriau rinktis lengvesnį kelią?

Lengvesnio kelio jau nebėra. Šiuo metu sausakimšame vaizdų pasaulyje esame išlepinti ir vis dažniau sakome ,,šitą jau kažkur mačiau“ ir vis rečiau esame maloniai nustebinami. Tačiau, nepailstamai ieškome kažko netikėto ar net šokiruojančio.

Kuo užsiimėte iki pastojant? Kokia jūsų profesija?

Visų pirma, mano darbas ir gyvenimas nėra paraleliniai dalykai. Jie žengia koja kojon kartu. Tai yra nuolatinis domėjimasis, stebėjimas ir vertinimas. Esu baigus VDA grafinį dizainą, o jau beveik ketverius metus dirbu vienoje sėkmingiausių ženklodaros ir pakuočių dizaino studijoje ,,étiquette“. Esu dizainerė – jaunesnioji strategė.


O gal ateityje ,,Baby on a mission‘‘  taps jūsų darbu, o ne hobiu?

Kiekvienas darbas turi būti mylimas ir tik tuomet jis taps sėkmingas. Gal taip nutiks ir su vizualiu dienorasčiu. Niekada nesakyk niekada.

Po gimdymo savo dienoraštyje pasakojote, kad ne viskas buvo taip sklandu ir teko užsibūti ligoninėje, kas nutiko? Kas tuo metu Jus palaikė labiausiai?

Sūnus gimė su įgimta bakterija, kuri galėjo būti susijusi su baisiomis ligomis. Tačiau, profesionali Vilniaus Gimdymo Namų komanda, Santarų klinikos gydytojai, atsiribojimas nuo jausmų, kantrybė ir kritinis mastymas privedė prie stebuklingų rezultatų.

Dar besilaukdama sakiau: ,,jau po gimdymo viskas bus lengva, susitvarkysiu pati!“. Mano savarankiškumas baigėsi ties tuo, kad negalėjau lovoj apsiversti ant šono be vyro pagalbos. Mamos kantrybė ir tėčio pristatomi skaniausi Vilniaus desertai palengvino gyvenimą. Tačiau, tikrai negaliu nuvertinti ir pamiršti kaip rūpinosi giminaičiai, draugai ir kolegos. Pati jų sau pavydžių.

O ar tai jūsų pirmagimis? Kiek dabar jau laiko mažyliui? Beje, koks vaikučio vardas?


Taip, Motiejus yra mūsų pirmagimis ir jau jis didelis kelių mėnesių vaikinas.

Tai galima sakyti, kad pogimdyvinė depresija Jus aplenkė?

Taip, su šituo reikalu nesusipažinau.

Tačiau, ,,pagyvenus“ Santarų ligoninėje supratau, kokiais koridoriais depresija vaikšto.

Ar vyras dalyvavo gimdyme?

Taip, vyras buvo kartu 13 -a valandų, kantriai klausė mano pasipiktinimų, dirbo reporteriu iš įvykio vietos – pasakojo artimiesiams tai kaip ten mums sekasi. O atėjus laimingam pusvalandžiui, kai ,,sproginėja fejerverkai“ vyras palaukė už durų.

Koks jausmas buvo pirmąkart pamačius savo vaiką?

Jausmas toks, kad mūsų smegenys išskrido į kosmosą ir panašu, jog dar nesiruošia grįžti.

Po kiek laiko grįžote namo iš ligoninės? Ir kaip sekėsi pirmos dienos namie?

Po dviejų savaičių praleistų ligoninėse namai dar niekada neatrodė tokie nuostabūs ir juose gyvenimas kaip per sviestą iki šiol! (juokiasi). O iš tikro, labai džiaugiuosi, kad buvo artimiausi žmonės kartu – tai padėjo greitai grįžti į realybę.

O ar planuojate dienoraščio veiklą tęsti ir toliau?

Kadangi nesu niekam įsipareigojusi, kad jis turi gyvuoti, ką ir kada kelti – tai viskas priklausys nuo to, kiek pati turėsiu idėjų generuojam turiniui.

Tačiau, viena ,,baby on a mission“ sekėja man rašė po Motiejaus gimimo: ,,Jis jau gimė – tik nesakykit, kad nebebus jūsų ,,instagram‘e?!“. Tuomet plačiai nusišypsojau, kad yra bent keletą žmonių, kuriems tai patinka.

Kurdama viešą vizualinį dienoraštį nesulaukiat kritikos, patarimų, dėl nėštumo ar dabar auginant sūnelį?


Patarimų gavau tik tuomet kai jų pati klausiau. Tikiu, kad žmonės yra pakankamai sąmoningi, kad suprastų, kada laikas ir vieta patarinėti. O kritika toks dalykas – arba tau rūpi arba ne.

Apskritai, kas pasikeitė Jūsų gyvenime atsiradus vaikui? Ko naujo išmokote?

Dabar svarbiausia išmokti atsikratyti žinojimo prakeiksmo. Į senus, pažintus daiktus bei veiksmus pažiūrėti iš naujo. Juos tirti, stebėti, klausyti ar liesti tarsi pirmą kartą ir rodyti tai Motiejui.

Ar ateityje planuojate dar vieną vaikelį?

Šiuo metu koncentruojames į Motiejų, o kas įvyks ateityje – gal pamatysite ,,Baby on a mission“.

https://www.instagram.com/baby_on_a_mission/
https://www.facebook.com/bom.babyonamission/