Nuotraukos Akvilės Razauskienės/ Razauskai photography

Stilius Ievos Arnauskienės (Two makes six)

Fotografuota VDU Botanikos sode

Po ilgų klajonių man pagaliau pavyksta surasti žinomų aktorės Inetos Stasiulytės ir šokėjo Deivido Meškausko namus. Šalia Vilniaus įsikūrusi pora kviečia arbatos, bet aš pasirenku stiklinę vandens ir tą pačią akimirką išpilu ją ant žemės. Jaudinuosi. Ir ne veltui, šis pokalbis sukėlė daug persversmo mano širdyje. Ineta neleis sumeluoti – kalbėti turėjome kiek apie kitus dalykus, bet sustojome ties gimdymu ir jo prasme moters gyvenime. Pirmąją dukrą Upę Ineta Stasiulytė paėmė į rankas po Cezario pjūvio, o antrosios gimimui ruošėsi itin sąmoningai, nes labai norėjo pagimdyti pati. Tuo įkvėpė ir mane – pabandyti trečiąkart. Tikiuos, įkvėps ir jus, abejojančias ar bijančias.

Įkvepianti mama neslepia, jog mažoji Frėja – visiškas ramybės įsikūnijimas, kuris to paties moko ir pačią aktorę, kuri visuomenėje turi gana ryškią linksmos asmenybės etiketę: „Tikrai, daugeliui atrodo, kad aš net nesilaukiau ir neturiu vaikų. Bet taip nėra. Juk mes ramūs?“, – pritarančio žvilgsnio laukdama klausia mylimojo Deivido Meškausko ir juokiasi pati.

Ineta pasakoja, kad ramybės  ir meilės sau pradėjo mokytis besilaukdama antrosios dukros, o jai padėjo ne tik artimieji, bet ir dula.

„Gimdyti nusprendžiau kartu su ja ir ne bet kur, o Kaune. Ir kas įdomiausia, kad tik grįžus iš Kauno, po ligoninės apžiūros, man prasidėjo gimdymo veikla. Kodėl? Manau, atsipalaidavo smegenėlės, kurios atsakingos už oksitocino gamybą ir veikia instinktyviai. Aš pasijaučiau saugi ir laukiama, o kartu pajutau, kad mano vaikui tai palanki aplinka gimti. Ir dar – esu pamišusi dėl pušų ir pamačiusi jas pro palatos langus nebeturėjau jokių abejonių –  aš čia dar sugrįšiu.“

Ineta įsitikinusi, kad moters kūnas – galinga jėga, kuriam nereikia trukdyti veikti, o jis žino puikiai, kaip tą daryti. Apie antrąjį gimdymą ji kalba su šypsena veide ir didžiuliu džiaugsmu – ji pagimdė pati ir be skausmo.

„Tai yra absoliučiai įmanoma. Ir tas jausmas…Po pirmosios dukters gimimo, aš nesijaučiau moterimi.  O dabar… Viskas truko kelias paras, bet tas sveikas kankinimasis – nereali patirtis. Norėjau gimdyti atsisėdusi ant kėdės ir tam niekas neprieštaravo. Niekas manęs neskubino, priešingai, visi kantriai laukė, kada mažylė bus pati pasirengusi išvysti šį nuostabų pasaulį. Prasidėjus stangoms, procesą visiškai kontroliavo akušerė, o dula tuo metu padarė nerealių kadrų, kurie šiandien puošia mūsų namus. Gaila, kad Vilniuje nesuradau tokios vietos, kur pati, vyras ir dula jaustumėmės gerai. Mus ten (Kaune, red.) pasitiko su arbatos puodais. Visa klinikų gimdymo skyriaus darbo specifika parodo jų požiūrį į moters ir gimdymo santykį.“, –  įkvepiančiai pasakoja Ineta.

Žinomą moterį sužavėjo Kauno klinikų medikų ir dulos sinergija, pasak pašnekovės, nuostabu buvo stebėti, kaip šie žmonės susivienijo dėl bendro tikslo ir padėjo jos svajonei – pagimdyti pačiai – išsipildyti. Moteris drąsiai pasakoja savo išgyvenimus, nes nėštumo metu pati pasigedo istorijų, kuriose atsiskleistų tikrosios nėštumo spalvos.

„Man visada skaitant straipsnius apie gimdymą trūkdavo informacijos, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Mano atveju, sąrėmiai prasidėjo lengvai. Vėliau, kada viskas įsismarkavo, man norėjosi, kad visi aplinkui tylėtų ir neišleistų nė garso. Kaklelis, kaip ir pirmojo nėštumo metu, nesivėrė taip greitai, kaip galbūt norėjosi. Medikų komanda kas valandą atvykdavo į palatą, apžiūrėdavo, o mes su dula gavusios dar vieną papildomą valandą laukimui strateguodavome, kaip čia elgtis. Taip sulaukus ryto, norėjau pasiduoti, bet dulos moteriška energija padėjo man…Tai man karšta, tai šalta, tai noriu kaldros, tai nenoriu, viliuosi, kad visi pasitrauktų. Vyras tokių niuansų gali ir nesuprasti, o su dula viskas kitaip.

Kai pradėjau verkti ir kalbėti, jog pasiduodu Agnė (dula red.) man patarė vieną paprastą dalyką – melstis. Kas dar man būtų padėję – tai kibimasis ne į kėdės kraštus, o į gyvas rankas…Kurioms neskauda taip, kaip tau. Atrodo, tarsi pasidaliji tuo skausmu.

Po paros laiko buvo atsivėrę tik 5 centimetrai, aš pati supratau, kad kažkas manyje blokavo visą eigą. Buvau pavargusi, gydytojai pasiūlė pailsėti, suleisti epidūrą. Apie pusantros valandos aš miegojau. Mano atveju – tai buvo reikalinga procedūra, nes tikrai nebūčiau turėjusi jėgų pagimdyti natūraliai, kai tam būtų atėjęs metas. Man nubudus pradėjome natūralų skatinimą – dar apmirusiomis kojomis šokinėjau ant kamuolio, visaip stengiausi judėti, sukinėjau klubus, kabėjau Deividui ant kaklo.

Tiesa, mažylė pakeitė savo poziciją, tad reikėjo ją dar ir apsukti. Ir viskas pavyko tik dulos ir mūsų su vyru dueto dėka. Tokia ta mūsų kelionė, kai galiausiai išgirdome, kad jau matosi plaukučiai, o man tik viena mintis – noriu miego (juokiasi)! Tuomet aš paprašiau muzikos, kurią buvau susidėjusi gimdymui, labai užvedė mane Timberlake’as ir sėdau ant savo kėdutės. Šeši septyni stūmimai ir viskas.“

Ineta Stasiulytė nori, kad kuo daugiau moterų nebijotų ieškoti joms artimos vietos, kurioje įvyktų stebuklas. Pasak jos, nereikėtų prisirišti prie gyvenamosios vietos, daug didesnį dėmesį moteris rekomenduoja skirti aplinkai, personalo įsiklausymui į jūsų norus bei požiūrį į gimdymo procesą.

„Man buvo svarbu, kad jie tikėjo manimi ir mano noru, o juk bet kada galėjo sakyti „Gal tu nebesikank, Inetėle?“,  – užbaigdama pokalbį dėkojo įkvepianti pašnekovė.