IMG_4266
Ieva Mackevičienė: nėštumai man padovanojo ne tik du nuostabius vaikus, bet ir preeklampsijos diagnozes bei Cezario pjūvius
balandžio 19, 2018  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Nuoširdžioji Ieva Mackevičienė – kone viena mylimiausių mamų mūsų gretose. Kadaise šią žavią moterį kvietėme įgarsinti pasaką vaikams, po to prisijungti prie projekto „Myliu save“, o šįkart pasikalbėti apie ilgai užtrukusius gandrus, dukart patirtą preeklampsiją, meilę vaikams – sūnui Motiejui ir dukrai Meilei Marijai bei moteriškumo pamokas sau.
Lauros Mazalienės tekstas
Akvilės Razauskienės nuotraukos
Gabijos Jakavickienės stilius
Drabužiai iš parduotuvės „Zara“
MUA Linos Jankevičienės
Fotografuota „Subtilite“
Ieva, Motiejus gimė prieš ketverius metus…Apie antrą vaiką šeimoje pradėjote kalbėti po kelerių metų po sūnaus gimimo…Ir ji atkeliavo tik dabar. Kokia buvo visa laukimo istorija?
Tai buvo ilgas laukimas. Apie antrą lėliuką pradėjome anksti kalbėti, bet dėl jo pasistengti teko tikrai gerokai. Ir tai užtruko, manau, du metus. Juokavau, kad tikrai buvo mėnesių, kai man buvo psichologiniai nėštumai. Galiausiai su vyru susitarėme, jog vaikučio planavimą šiek tiek nustumiame į šoną ir gyvename dėl savęs. Tiek tereikėjo, po mėnesio aš pastojau. Vaikai patys pasirenka, kada jiems laikas ateiti, tai dar kartą mums įrodė dukra Meilė Marija.
Nuo pat pradžių jaučiau, kad laukiuosi mergytės, nors gydytojai tai patvirtino tik 35-tą nėštumo savaitę. Pamenu tą pirmą naktį, kai ją laikiau ant rankų, užliejo tokia šiluma ir jausmas, kad mudvi jau senai esame kartu. Motiejus taip pat be proto myli sesę, vadina ją princese, vis paragina mane greičiau ją paimti ant rankų, kai verkia. Auginame porelę, tad dabar jau ramiai galime džiaugtis vaikais, vargu, ar kada nors dar norėsime praplėsti savo šeimą.

baneris

Visgi motinystė įkvepia ar ne?
Motinystė nėra tokia, kokią dažnai piešia žurnalai. Ypatingai jos pradžia. Niekur nerašo, kaip elgtis grįžus iš ligoninės, kai ant rankų vos kelių dienų naujagimis, o tu vos paeini iš skausmo. Kaip reikia pradėti tą naują gyvenimą? Nuo gimdymo iki tų dienų, kai vaikas išvien klykia. Neteko skaityti, ką daryti mamai, kai norisi tik gulėti ir verkti dėl nepaaiškinamų priežasčių, kaip elgtis, kai krūtinė primena  krepšinio kamuolius ir t.t.
Pirmasis nėštumas ir motinystės pradžia mane tikrai labai smarkiai supurtė. Lyg realybės žaibas būtų trenkęs į žemę. Manau, daugeliui pirmakarčių mamų taip nutinka.  Dažnai kartojama, jog vaikai – stebuklas, gimdyk ir gimdyk. Tačiau tikrąją stebuklo prasmę, manau, suvokiame, kai tie vaikai kiek paauga.
Antrąkart žinojau, kokia sunki gali būti pradžia, tad neturėjau jokių lūkesčių. Šiandien galiu paliudyti, jog su pirmu vaiku viskas šimtąkart sunkiau. Susilaukus dukros, viską priimu realistiškai, turiu daugiau kantrybės man siųstiems iššūkiams, pavyzdžiui, į vaiko verksmą jau galiu pažiūrėti ir su šypsena.

Akvilės Razauskienės/www.razauskai.lt nuotr. Akvilės Razauskienės/www.razauskai.lt nuotr.

O jų nemaža. Du nėštumai man padovanojo dvi panašias patirtis. Abu jie  baigėsi preeklampsijos diagnozėmis ir atliktais Cezario pjūviais (CP). Pirmą kartą išgyvenau, kad nepatyriau sąrėmių, tačiau antrąkart sužinojus, kad man vėl preeklampsija, nebuvo laiko galvoti – liūdna ar ne. Svarbiausia vaikui sveika ir gyva mama. Nors šįkart tikrai tikėjausi gimdyti pati, net draugėms pasakojau, kad noriu pajusti tą skausmą. Visą nėštumą vartojau vaistuos, kurie turėjo apsaugoti nuo šios klastingos diagnozės, deja, baigus kursą, aš pradėjau ir vėl labai blogai jaustis. Atlikus tyrimus, 37-tą nėštumo savaitę, buvo nuspręsta, kad ilgiau laukti nebegalima. Nors pagal statistiką preeklampsija kartojasi labai mažam procentui moterų, aš tapau tuo retu statistiniu vienetu.
Visada galvojau, kad kiek CP, tiek randų turi moters kūnas. Net nuliūdau sužinojusi, kad operuojama ties tuo pačiu randu. Man tai lyg tatuiruotė, norėjosi turėti ženklus nuo abiejų vaikučių.
Akvilės Razauskienės/ www.razauskai.lt nuotr.
Akvilės Razauskienės/ www.razauskai.lt nuotr.

Kaip vaikai pakeitė jūsų su Rolandu santykius?

Kol neturėjome vaikų, mudu patys buvome kaip vaikai. Gimus Motiejui, o dabar ir Meilei Marijai, mes labai suaugome. Mano akyse nuolat mokomės būti vienas kitam ir vaikams geriausiais, įdomiausiais šeimos nariais, gyvenimo partneriais.

 

 VISĄ INTERVIU SU IEVA MACKEVIČIENE SKAITYKITE NAUJAUSIAME ISTORIJŲ IR FOTOGRAFIJŲ LEIDINYJE „ĮKVEPIANČIAI MOTINYSTEI“.
Ieškokite visos prekybos vietose.
 
Apie autorių :

Komentarai .