Lauros Mazalienės tekstas

Akvilės Razauskienės nuotraukos (razauskai.lt)

Fotografuota naujausiai „Adatytės“ kolekcijai

Ieva Kačinskait-Urbonienė plačiajai visuomenei galbūt labiau žinoma kaip jauniausia šalies politikė, tačiau mano akyse – ji tikras įkvėpimas. Ne dėl pasiekimų profesinėje srityje, o dėl atradimų motinystėje, gebėjimo priimti viską, ką duoda gyvenimas ir niekada nesiskųsti. O galėtų – juk būnant 28-erių auginti tris vaikus, kurti verslo idėjas, mylėti vyrą ir realizuoti save – ne visada lengva.

Ieva tikina, kad gana sunku apibūdinti, kokią motinystę jai padovanojo vaikai, kadangi moteris tarsi išgyveno dvi jos linijas: aiškią, sustyguotą motinystę darbotvarkėje, kitą – atsipalaidavusią, giliai patirtą, labai natūralią.

Įkvepianti mama prisimena, jog jau draugystės pradžioje su vyru Simonu Urbonu pakalbėdavo apie šeimą, vaikus, tačiau abu buvo aiškiai sutarę, kokius etapus reikia išgyventi, jog tai įvyktų. Pastovios pajamos, Ievos bakalauras – buvo atspirties taškai, kuriems įvykus, Urbonų šeimoje atsirado žavus papildymas.

„Kiek vėliau iškėlėme ir būsto klausimą, ko nebuvome apgalvoję anksčiau (juokiasi, red.). O visa kita vyko planuotai, atsimenu, jau bakalaurą gyniausi su nemažu pilvu.“

Ieva užtikrina, kad jiedu su vyru puikiai planuoja ir valdo savo gyvenimus, tad tik iš šalies juos stebintiems ir jų kasdienybę komentuojantiems žmonėms moteris neturi laiko ir į diskusijas niekada nesileidžia.

„Galiu tik paklausti, o ar jums šie batai nespaudžia?“, juokiasi. „Juk kiekvieno mūsų pasirinkimai yra visiškai individualūs.“

Ieva atvira, motinystė jos nevargino ir didelių psichologinių išbandymų jai neteko patirti. Tačiau pagrindį galvos skausmą kėlė klausimas, kaip suderinti profesinį kelią ir vaikų auginimą, jog abu frontai nenukentėtų. Veikli moteris atvira – graužatis tuo metu buvo dažna palydovė su klausimais „Tai kam to reikia?“ Tačiau Ieva visada stengdavosi priminti, kad šis etapas jos gyvenime yra laikinas, o sprendimas žengti tokiu keliu buvo priimtas jos pačios.

„Jeigu tu nenori taip gyventi, viską gali pakeisti. Gi mes kiekvieną dieną renkamės, ar apsivilkti kelnes ar suknelę. Lygiai ta pati situacija ir kada galvoji, ar eiti į darbą, ar visgi likti su vaiku. Manęs niekas su botagu nevertė dirbti, nesukome galvos dėl finansinių išteklių.  Mano darbas, karjera, profesinė veikla buvo mano noras save realizuoti.“

„Bet buvo ir skaudžių akimirkų, kai, pavyzdžiui, vykdavo rinkiminė kampanija. Aš išvažiuodavau į agitacijas labai anksti, kada vaikai dar miegodavo, grįždavau – vaikai jau miegodavo. Tokiomis dienomis išeidavau ir grįždavau su ašaromis akyse, nes vaikus tuo metu galėjau tik pauostyti ar paglostyti.

Nepaisant to, manau, visiškai natūralus veiksmas yra kažkam patikėti savo vaikus. Juk tai nėra koks rūbas, kurį privalai nešioti kiekvieną minutę. Vaikai man yra pašaukimas, didelė laimė. Iš vidaus jaučiau, kad esu sutverta motinystei. Ir nesvarbu, kad tuometėje dienotvarkėje tam nebuvo labai daug laiko. Jaučiau, kad aš jiems reikalinga, kaip ir jie man. Dienomis mane pavadavo tėtis. Ir niekas nuo to nenukentėjo. Netgi priešingai.“

Visgi dabar Ieva pripažįsta: jei verslo moteris mano, kad pasirinktoje veikloje ji save realizuoja šimtu procentų, vaikai asmenybę atskleidžia dešimt ar net šimtą kartų labiau. Pasak pašnekovės, motinystė suteikia daug išbandymų, bet kartu ir praturtina turimus talentus, pamatai savo neribotas fizines ir dvasines galimybes.

Ir nors viskas Ievos gyvenime atrodo lyg užtikrintai sudėliota į reikiamas lentynas, viena sudedamoji motinystės dalis herojei tapo tikru iššūkiu. Tai nesugebėjimas žindyti. Nors Ieva buvo šimtu procentų tikra, kad jai tai pavyks. Šiandien ji priima tai nuolankiai kaip pamokas, kurios privertė ją sustoti, persiorientuoti ir prisijaukinti kitokią gyvenimo patirtį.

„Nepavyko. Dukra neištraukė pieno, nepriaugo svorio…Tai man buvo nerealizuotas motinystės jausmas. Galbūt tuomet manyje nepabudo perdėm didelis motinystės instinktas. Juk, kai mama žindo, ji jaučiasi labai reikalinga savo vaikui. Tiek Anabelė, tiek Viesulas mišinuką gavo sulaukę vos kelių mėnesių…

Tik kada aš sustojau, mano gyvenime atsirado tinkamas žmogus, tinkama žindymo specialistė, kuri man parodė, kur aš klydau.

Su Džiuge Aurora viskas kitaip (trečiasis vaikas, red.). Tapau mama vilke, saugau savo urvą ir jaučiu, kad tų motinystės instinktų šįkart tikrai pabudo daugiau. Aš ją sėkmingai žindau pati. Vyras net juokiasi, kad gal ir gerai, kad pirmųjų nežindžiau ilgai, nes ir jis turėjo galimybę labai stipriai prisidėti prie jų auginimo ir auklėjimo. Nesupraskite neteisingai, mes esame visa galva už natūralų vaikų žindymą, bet patirtis su vyresnėliais mums leido pasijusti ir būti lygiaverčiais partneriais.“