„Į Mėnulį“ su Juliumi Paplausku: ar mokymasis ir mokymas gali būti malonus?
kovo 6, 2015  |  By:   |  Aktualu, Ar žinojote?, Naujausia  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Vidudienis. Smulkiais lašais vėjas kutena asfaltą. Norėtųsi spustelti šviesos jungiklį saulei, deja, šis neveikiąs lauke. Tiesa, yra žmonių, kuriems visai tai nereikalinga, mat šviesą, optimizmą, pozityvumą turį akyse. Susipažinkite – Julius Paplauskas, vienas VŠĮ „Kuriančios bendruomenės“ įkūrėjų bei direktorius, švietimo projektų iniciatorius ir vykdytojas, organizuojantis švietimo konferencijas, renginius, „YFU Lietuva“ valdybos narys. Jo tikslas – šviesti mokinių kelią, rodyti pavyzdį skatinant inovacijas švietimo sistemoje, ieškant kūrybiškų sprendimų, kaip mokyklą paversti bendruomenės centru, kur edukacija skatina įsitraukimą, smalsumą, mokymosi ir mokymo malonumą.
 
Jei galėtumėte tapti pasakos heroju, į kieno batus norėtumėte „įšokti“? Kodėl?
Nuoširdumas, tikrumas, žaismingumas, natūralumas – mano gyvenime dominuojančios vertybės, todėl ir herojus, į kurį įsikūnyčiau, greičiausiai būtų vienas iš animacinio filmuko „Čipas ir Deilas“ veikėjų – Deilu.  Nors burundukas kai kuriose situacijose elgiasi kiek kvailai ar naiviai, bet išties už to slypi išmintis. Tai – priešinga kvailumo pusė.  
 
Vaikystės svajonė – tapti kosmonautu? Kodėl moksleivius kviečiate „Į Mėnulį“? Papasakokite plačiau apie šią iniciatyvą.
Skafandrą pasimatuoti svajojau! Nuo mažens domino nepažintos platybės, susidomėjęs skaičiau „Mokslas ir visata“ enciklopediją, įdomi ir žmonių nusileidimo Mėnulyje istorija. Ekspedicija nebūtų pavykusi be komandinio darbo, protingų ir realių siekių, didelių ambicijų, bendruomeniškumo.  Be to, nuolat užduodu sau filosofinius klausimus: kur yra riba, kaip viskas atsirado, kas bus po to ir kada tai įvyks… Smalsumas… Ir dabar žiūriu dokumentiką apie kosmosą bei kitas nežinomybes. O keliauti vienam, ten kur nepažinta, neištirta – nedrąsu. Tam, kad baimės moksleivių akyse būtų mažiau, iniciavome mentorystės projektą „Į Mėnulį“.  Pavadinimo idėją sugalvojo kolegos, iš pradžių pavadino „Varom į mėnulį!“ – tarsi šukis, ir trumpas, ir aiškus. Be to, simboliškas: tikslo siekimas, baimės suvaldymas, nežinomybės prasklaidymas, tyrinėjimo džiaugsmas.
 
Kviečiu Jus pasinaudoti laiko mašina – grįžkime į vaikystę, paauglystę, prisiminkite Jus žinių keliu lydėjusius mokytojus.  Ar jaučiatės įkvėptas, o galbūt atvirkščiai – nusivylęs, asmeninės patirties dar besimokant mokykloje? Kaip tai susiję su dabartine veikla?
Mokymasis pradinėse klasėse  – kūrybiškumo, meniškumo periodas, daug piešiau ir tuo mėgavausi. Mokytoja skatino šį pomėgį, todėl tai buvo labai pozityvus laikotarpis – daug nuotykių, linksmybių, optimizmo. Vėliau viskas ėmė keistis – tiek mokytojai, tiek mokymosi sistema, žiovulį ir nuobodulį kėlė taisyklės, griežti reikalavimai, išnyko mėgavimasis laiku, praleistu mokykloje, kur išties turėtų būti skatinama daryti tai, kas patinka, įtraukia, prikausto dėmesį. Kai kurie mokytojai gebėjo sudominti  – ugdyme labai svarbios asmenybės, istorijų pasakotojai, gebantys pažadinti mokinių susidomėjimą,  įtraukti juos, dalintis, skatinti. Tiesa, mokytis licėjuje patiko, ten susirinko visai ne „moksliukai“, o besidomintys skirtingomis sritimis, kūrybiški, mėgstantys sportuoti. Nors sistema kone tokia pati kaip kitose mokyklose, buvo skatinama mąstyti, be to, laiko mokykloje neskirstė koridoriais aidintys skambučiai.  Bendravimas licėjuje buvo kur kas neformalesnis, nes jo bendruomenė maža ir tiek mokytojai, tiek mokiniai vieni kitus pažįsta.
 
Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją?
Manau, jog mokytojo darbas yra itin prasmingas, todėl nusprendžiau, baigęs studijas Didžiojoje Britanijoje, grįžti į Lietuvą ir pasidalinti nauju požiūriu. Suvokiau, jog mokytojams trūksta erdvės bendrauti,  daugybė reikalavimų remtis programomis, taisyklėmis, nebėra laiko rūpintis vaiko svajonėmis, paklausti, kas žadina jo susidomėjimą, pastebėti individualų stilių. O kur dar ramybės siekis, juk vaikai nuolat mąsto apie atsiskaitymus…  Visa prasideda nuo struktūros, pavyzdžiui, pamokos trukmės – 45 minutės, nors niekur nėra nurodyta, jog būtent tiek laiko ir turi trukti pamoka. Nors Lietuvos ugdymo programos yra vienos geriausių Europoje, įvertintos tarptautiniu lygmeniu, tačiau ribos – žmonių galvose, todėl turime neprogresuojančią švietimo sistemą. Keičiasi aplinka, ant mokytojų stalų atsirado kompiuteriai, prijungti prie interneto, tačiau jais nėra nuolat naudojamasi mokymosi procese, aplinka nekintanti – stalai eilėmis. Pavyzdžiui, teko lankytis vienoje Danijos verslo ir dizaino mokykloje, kurioje studentams leidžiama kurti savo mokymosi aplinką, piešti ant sienų, jaučiama laisvė. Čia viskas gana lėtai juda, tad prireiks dar ne vieno mėnulio, kuriančio neformalaus mokymosi metodus, skatinančio skirtingų kartų bendradarbiavimą, projektines veiklas, realaus gyvenimo pavyzdžių pateikimą edukacijoje.  Mokykla – vieta, kurioje praplečiamas požiūris ir konstruojamas suvokimas, o vaikas atveria duris į pasaulį, jausdamasis laimingas dėl savo unikalumo, individualių pasiekimų, pozityvių ateities vizijų.
 
Nupieškite viziją mokyklos, į kurią norėtumėte lydėti savo atžalas rugsėjo  1-ąją.
Greičiausiai tai būtų suomiško tipo mokykla – atėjus į pamokas nusiaunami batai, neformaliai bendraujama, net mažiausias vaikas turi galimybę užmegzti pokalbį su direktoriumi, į kurį kreipiasi „tu“. Tiesa, bandžiau tai mokydamas Tarptautiniame Bakalaureate, Šiaulių Didžvario gimnazijoje. Deja, mūsų visuomenėje tai nelabai įmanoma, sunku suvokti esančią ribą. Tiesiog mokykloje reikėtų daugiau laisvės daryti tai, kas kelia džiaugsmą, organizuoti ekskursijas, pateikti realaus gyvenimo aktualijas bei situacijas. Svarbus ir praktinis aspektas, suaugusieji, kurie žino daugiau, galėtų papasakoti istorijų, dalintis patirtimi, o tėvai įsitrauktų į mokymą. Užverti duris nuoboduliui!  Ugdymas turėtų būti gyvybingas, žaismingas, interaktyvus, projektinis, įtraukiantis. Labai svarbu viską daryti su malonumu, todėl, jei mokytojas jaučia polėkį, suteikdamas žinias, žadinamas mokinių smalsumas, noras bendradarbiauti. Tikiu, kad mokykla gali būti socialiai aktyvios bendruomenės centras, kuriame susitinka visi – tiek mokiniai, tiek mokytojai, tiek tėvai, ateinantys mokytis ir mokyti dalintis žiniomis, smalsumu, įkvėpimu. 
 
Kūrybiškoje mokykloje, veikiausiai, ir vertinimo sistema būtų kitokia, tiesa?
Geriausias įvertinimas – nuoširdi padėka, pasidžiaugimas mokinio pasiekimais. Tai – grįžtamojo ryšio kultūra. Visuomet yra galimybė tobulėti, svarbu atsižvelgti į individualius mokinio pasiekimus, kurie negali būti įvardinti skaičiais, patekti į kiekybinę ir griežtą normatyvinę skalę:  juk kai kurie mokiniai galėtų gauti 20 iš 10, svarbus tobulėjimas individualiais masteliais. Koks įvertinimas yra įteikti rankų darbo diplomą, apdovanojimą, kurti prizus vieni kitiems ar naudoti taškų sistemą individualioje skalėje.  Taškai ne mažėja, o tik auga. Įvertinamos pastangos, kopimas į viršų, progresas, pozityvumas. Moksleiviai jaustųsi tarsi super herojai, kurių „gyvybių skaičius“ ne mažėja, o tik didėja!
 
Kokias knygas, žurnalus, filmus rekomenduotumėte šeimoms, norinčioms sužinoti daugiau apie alternatyvius edukacijos būdus?
Psichologijos knygas, orientuotas į žmogų. Juk mokinys – žmogus, todėl skatinčiau susitelkimą į žmones, jų santykius, asmenybių brandą. Vaikas – mažas suaugęs žmogus. Mano manymu, suaugusiam žmogui gebėjimas išlikti vaikiškai smalsiam – didelė vertybė. Suaugusiems, dirbantiems ar auginantiems kiek cinišką paauglį, kuriam sunku pakęsti socialinius konstruktus ir nuostatas, melą, stereotipus, negatyvumą visuomenėje, siūlyčiau į rankas paimti Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“.  Jo kūryboje figūruoja vaikai, jaunimas, tad apeluojama į susimąstymą apie santykį su aplinka, su savimi. Labiausiai rekomenduotina literatūra – padedanti suvokti save, o vienas geriausių būdų suvokti švietimo sistemą – bendrauti su mokytojais, administracija, rodant, jog rūpi vaiko ateitis.
 
Mintis, padedanti kiekvieną rytą tikėti sėkminga diena …
Labiausiai įkvepia vaizdiniai ir vizijos, nuolat seku jas. Senos vizijos, kuriose mačiau save bendraujantį su vaikais, atvedė į dabartinį kelią – švietimo, lavinimo projektus. Dažnai susimąstau, koks visada norėjau tapti, o kiekviena diena – galimybė, šansas, lūkestis tai pasiekti.
 
User Rating : 0 (0 votes)
Apie autorių :

Komentarai .