Jokubas_127
Goda Skačkauskaitė-Jokubaitienė: neatleisčiau sau, jei praleisčiau sūnaus pirmus kartus
birželio 19, 2016  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Televizijos prodiuserės Godos Skačkauskaitės-Jokubaitienės dienos ritmą šiuo metu diktuoja neseniai pirmąjį gimtadienį atšventęs sūnelis Jokūbas. Tačiau žaviai mamai tai nė kiek netrukdo. „Mes visur keliaujame kartu“, – su didžiuliu entuziazmu ir plačia šypsena taria Goda ir skuba dalintis motinystės džiaugsmais ir patirtimi.
Jokubo KrikstasV.O_14

Goda Skačkauskaitė-Jokubaitienė per sūnaus Jokūbo krikštynas. Viganto Ovadnevo nuotr.

Manote, kad pamiršome paminėti sunkumus? Deja, žinoma moteris ne iš tų mamų, kurios skundžiasi. Goda tiesiog švyti, o klausimas „Kas buvo sunkiausia per pirmuosius metus?“  ją verčia gerokai susimąstyti. Tik puse lūpų pirmakartė mama pasakoja apie pirmuosius sūnaus mėnesius, kurie buvo kitokie, niūresni…Šiandien viskas užmaršty ir Goda mieliau kalba apie džiaugsmus, pavyzdžiui, mažasis vyrukas jau vaikšto. „Tai tokia euforija“, – tikina laiminga mama.
Tiesa, Goda pabrėžia, kad prie motinystės džiaugsmo labai prisideda ir jos mama, kuri labai noriai laisvalaikį leidžia su anūku. Žinoma moteris net neabejodama tikina, kad jiedu – geriausi draugai, o tai dar labiau sustiprina ir taip labai tvirtą šeimos ryšį.
Apie viską nuo…iki… ir kalbame.
– Ar grįžai į tą gyvenimo ritmą, kurio trūko susilaukus sūnaus ?
– Iki gimstant Jokūbui mes gyvenome senamiestyje, 5-ame aukšte be lifto, tad kai laukiausi 7-tą mėnesį man pasidarė sunku užlipti tais laiptais. Dėl to mes susiradome išsvajotą namelį laukuose, prie miško, prie upės. Žodžiu, rojaus kampelį, kuris turėjo tik vieną minusą, buvo 17 km nuo miesto centro.
Galvojau, kad kai gims Jokūbas, būsime gamtoje, svajojau, kaip šoksiu į kedus ir aplink namą su juo lakstysiu. Ta visa pasaka baigėsi, kai jis gimė ir aš pasijutau visiškai vieniša, gyvenanti kažkokiame kaime. Draugams atvykti per toli, vyras išvažiuoja anksti į darbą, grįžta labai vėlai, nors gyvenant mieste (kadangi jo darbo grafikas laisvas) jis grįždavo kelis kartus per dieną. Tada man buvo tikrai sunku, nes aš miesto žmogus.
Jokūbas gimė gegužės 3 d., per Mamos dieną, padarė man labai didelę dovaną, tad mes nusprendėme vasarą dar praleisti naujuose namuose, o paskui grįžti į miestą. Man pritrūko bendravimo. O tuomet viskas grįžo į savo vėžes: vyras, dažniau grįžtantis namo, ateinantys draugai, kiti patogumai.
Niekada negyvensime užmiesty, nebent po 20 metų, kai vaikai jau bus dideli (juokiasi).
Jokubas_131

Jokūbo 1-asis gimtadienis. Viganto Ovadnevo nuotr.

– Goda, ar jautei pogimdyvinę depresiją? Ar bent tam tikrus hormonų pokyčių padarinius?
– Moteris turi būti labai stipri ir protinga, kad suprastų, jog jai – pogimdyvinė depresija. Juk dažniausiai nematai savęs iš šono. Manau, kad man to nebuvo, nesusirgau depresija, man tiesiog buvo sunku, nes mano gyvenime atsirado mano sūnus, kuris kartu atsinešė ir daug klausimų. Buvo situacijų, kai nežinojau, kaip elgtis: jis verkia ir tik verkia, o, atrodo, ir pavalgęs, ir sausas, ir panešiotas, ir pamyluotas. Aš draugėms netgi mįsles siųsdavau: „Viskas padaryta. Verkia. Kodėl?“. Bet atsakymo tikriausiai nėra.
– Ar besilaukdama ruošiesi mažylio sutikimui?
– Labai daug ruošiausi. Vaikščiojau į daugelį kursų, labai daug skaičiau įvairių leidinių, žiūrėjau filmus. Bet kai gimės sūnus, atrodo, kad viską tą pačią akimirką tiesiog užmiršau. Pamenu, ryte atėjo gydytoja ir sako, reikia nurengti sūnų tam, kad ji galėtų jį pasverti ir pamatuoti. O man tik mintis: „Aš nemoku…“
Tada pasijutau tokia nevykusi mama. Bet, manau, čia ir yra tokie pirmi kartai, kada reikia pripažinti juos ir išmokti pamokas iš naujo.
– Ar naudingi buvo tavo lankyti kursai?
– Negaliu teigti, kad 100 proc. jie buvo tokie. Dalį informacijos tikrai galima prisitaikyti, tačiau praktika, manau, svarbiausia. Ir, aišku, dalijimasis patirtimi su kitomis mamomis, auginančiomis panašaus amžiaus vaikus.
Jokubas_66

Goda, Jokūbas ir Andrius Jokubaičiai. Viganto Ovadnevo nuotr.

– Prabėgo metai. Prisimink, kas buvo sunkiausia tapus mama?
– Kaip ir sakiau, man sunkiausia buvo pati pradžia. Tuomet prie visko, ką pasakojau dar galima pridėti ir pilvelio dieglius, kada visiškai jautiesi bejėgis. Tokiasi momentais aš tiesiog palūždavau, nes yra labai sunku būti šalia ir  suprasti, kad niekuo negali padėti, tai tada verkdavom abu.
– Žindyti tau buvo svarbu?
– Nuo nėštumo pradžios žinojau, kad savo kūdikį žindysiu, juk viskas yra užprogramuota mamos galvoje. Man tai buvo be galo svarbu. Juk tai pats geriausias maistas, kurį gali gauti kūdikis.
Aš norėjau maitinti iki pusmečio. Nors man buvo ir įtariamas mastitas, išrašyti antibiotikai, jokios ligos manęs nesustabdė ir išmaitinau sūnų iki 10-to mėnesio. Nuo 8-to mėnesio jau pradėjau galvoti, kad gal jau užteks…
– Sąmoningai retinai žindymą?
– Tokio amžiaus kūdikiai jau darosi sąmoningesni. Labai nenorėjau, kad vieną dieną jis ateitų ir pradėtų plėšti palaidinę, reikalaudamas pieno.
Šeimos pagausėjimo norisi? Ar vis dėlto prioritetas – pagyventi sau?
– Sau jau nebepagyvensim, jau bent dešimt metų mažiausiai. Tuomet reikia nieko nelaukt (juokiasi).
– Norėtum dabar dukrytės?
– Taip, bet jei gimtų sūnus, irgi labai apsidžiaugčiau.
Jokubas_53

Jokūbo 1-ojo gimtadienio akimirka. Viganto Ovadnevo nuotr.

– O kokia tu mama?
– Aš stengiuosi būti gera mama. Tai ne darbas, jokiu būdu. Bet šis procesas reikalauja ir kantrybės, ir supratingumo, gebėjimo nusiraminti. Mes esame nusprendę neturėti auklės. Negaliu net įsivaizduoti, jeigu Jokūbas prie jos žengtų pirmuosius žingsnius, o aš to nematyčiau. Tokiu atveju nueičiau į kampą ir apsiverkčiau. Man labai svarbu matyti viską, ką jis daro, ypač pirmus kartus. Tai tikras stebuklas!

Skiltis MAMOS MAMOS apie įkvėpiančią motinystę naują heroję pristatys jau kitą sekmadienį (06 26)!

 
Apie autorių :

Komentarai .