frontbhdp

Greta Kondrataitė-Paleckienė

Erika yra tokios nepaprastai meniškos ir jautrios sielos žmogus, kad kitaip ją pristatyti tiesiog būtų klaidinga. Gimus sūnui moteris rado savyje naujų jėgų kūrybai, išlaisvino savo vaizduotę, paleido mintis. Ėmė garsinti pasakas, dalintis jomis su kitais, pradėjo atvirauti apie motinystę, kuri nebuvo tobula ir graži, apie tokią motinystę su kuria susiduria daugelis pirmakarčių mamų. Ji teigia pagaliau suvokusi kas su ja vyko ir vyksta. Bet visgi informacijos stoka daro savo, pogimdyvinė depresija, nėra kažkoks baubas, kurio reikia bijoti, apie jį reikia kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti, tuomet bus mažiau savęs nesupratusių moterų, bus daugiau laimingų moterų, mamų, žmonų. Apie tai šiandien ir kalbamės su Erika.

  • Erika, Jūs gana aktyviai reiškiatės socialiniuose tinkluose, neseniai pradėjote ir  ,,Youtube“ kanale leisti savo pačios įgarsintas audio pasakas, iš kur semiatės tiek idėjų?

Tas ,,aktyviai“ vyko palaipsniui. Mintimis, atradimais, pastebėjimais pradėjau dalintis likus keliems mėnesiams iki gimdymo.
Kažkoks  sunkiai paaiškinamas pačios virsmas įvyko gimus sūnui Adui. Niekada nerašiau eilių – būna dienų, kai jos tiesiog liejasi, niekada nerašiau tekstų – bet kai nugula daug jausmų, patirčių, atsiveria širdis.

Gimė sūnus, gimiau ir aš. Išleidau save, lyg išsinėriau, atvėriau vieną iš daugelio savo vidinių skrynių, iš jos išlaisvinau baimes, taip atsirado vietos drąsai, idėjoms, svajonėms. Taip jos viena po kitos mane aplanko. Dabar noriu ne tik dalintis, bet ir kurti. Bijau pavėluoti. Bijau, kad neišdrįsus vakar, rytoj gailėsiuos. Manau, geriau pabandyti ir suklysti, nei leisti idėjai kabėti ore, kol ją atras kažkas kitas.

Taip mane aplankė mintis ką nors kurti vaikams. Pasirodė, kaip būtų įdomu įgarsinti animacinius filmukus, gal pasakas. Bet vien noro neužtenka. Maniau, manęs tame niekas neatras, jei dėl šio noro nieko nedarysiu. Tikrai nežinojau, ar man pavyks, o kai pabandžiau, labai bijojau, ar kam nors patiks.

  • Kas Jus įkvėpė?

Pasakysiu tikriausiai banaliai, tačiau sūnus. Kažkas yra pasakęs, kad vaikai, tai į žemę nusileidę angelai, aš pritariu ir  iš  savo pusės priduriu, kad nusileidę  jie mums perleidžia savo sparnus. Tie sparnai man suteikė laisvę kurti. Linkiu kiekvienai mamai juos bent pasimatuoti.

  • Beje dalinatės labai atvirais ir nuoširdžiais tekstais bei mintimis, kaip manote ar visada liekate suprasta?

    Galbūt ne visada.  Ir tai visiškai normalu ir nieko tokio. Mane galbūt supras, pajaus tie, kas turi panašios patirties, išgyvenimų, tie, kurie ne kartą yra save pametę ir vėl rinkę, atradę iš naujo.

    O galbūt kartais tikrai yra sunku mane suprasti, jei tai apie ką aš nepasakau iki galo, neatsiveriu. Tuomet taip ir lieka tarpai interpretacijoms, prieštaravimui.

    Bet tuo pačiu, giliai širdyje tikiu, kad kas nors skaitydamas mano tekstus, girdėdamas mintis, jaučiasi, lyg tai būtų apie juos, tikiu, kad gali rasti atsakymus į kamuojančius klausimus, pasisemti įkvėpimo, idėjų, nusijuokti, nusišypsoti.

    Aš net šiek tiek nerimauju, kaip mane supras, ką apie interviu pagalvos tie, kurie jį skaitys.

  • Ar nuoširdumas dar egzistuoja socialiniuose tinkluose?

    Ši tema –  tai lyg statinė deguto, tiksinti bomba. Kartą apie tai prakalbusi ,,Instagram“, sukėliau tokią reakciją, kad akimirką tikrai išsigandau (juokiasi – red.past)!

    ,,Instagram story“ kalbu įvairiomis temomis –  rodau, dalinuos labai įvairiais dalykais bet tai buvo pirmas kartas kai sulaukiau tiek daug žinučių!

    Bet aš labiau kalbėjau apie pastebimą visumą, o ne apie kažką individualiai, aš nekalbėjau apie verslo ar

 ,, brendo „puslapius. Aš kalbėjau apie nuoširdumą žmonėse, jų istorijose, nes rodos pradėję nuo to, po kiek laiko pasirenka kitą kelią, taktikas.

Nuoširdumo ten yra, tik to tikrojo vis reikia paieškoti. Aktyviai dalyvaudama toje ,,virtuvėje“, suprantu, kad net ir jis gali būti suvaidintas.

Bet žinot, vieniems kaip ir man, jo reikia, kitiems ne. Tiesiog, atsirinkite.

  • Juk dabar mamos linkusios labiau smerkti nei palaikyti viena kitą, tiesa?

    Ne, nebūtinai. Labai daug yra ir viena kitą palaikančių, tikrai. Kiek daug yra besiburiančių įvairiais tikslais.

Tačiau, vis dar labai daug tų stebėtojų, kurias vienija neapykanta kitai. Ir jos labai drąsiai tai reiškia daugiau ar mažiau žinomų mamų profiliuose arba neapykantą lieja privačiose žinutėse, forumuose, grupėse.

Dažniausiai jos taip pat yra mamos. Visos mes vienodai geriausios, nors ir visiškai skirtingos. Rodos kas daugiau Tave geriau supras, jei ne kita mama, tačiau kažkodėl vistiek atsiranda norinčių eiti viena prieš kitą. Ir tai liūdina.

  • Beje beveik kasdien dalinatės ir apie nemiegotas naktis ir blogas nuotaikas, kaip manote ar tokio atvirumo reikia?

    Na, ne,  tikrai ne kasdien. Tačiau, kai pasitaiko, stengiuosi apie jas kalbėti pasitelkdama pozityvumą.

    Mano blogą nuotaiką, liūdesį, juodas dienas išprovokuoja kitos sielos duobės, kurias pats nuovargis tik dar labiau pagilina. Tais kartais aš tiesiog atsitraukiu ir lieku su savimi.

    Motinystė man yra įdomi, būdama šiame kelyje aš atrandu kitokią save, mokausi, stebiu save.

    Sunku pasakyti, kiek to atvirumo reikia, aš taip pat kaip ir dauguma, noriu skleisti pozityvą, nes tikrai tikiu, kad daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių požiūrio, tikiu, kad galime įkvėpti kitus, mokytis vieni iš kitų, bet,  kad tokiomis dienomis esame ne vienos, privalome žinoti.

    Sudalyvavusi pirmame #mamosBeTABU renginyje supratau, kas mane iš tikrųjų kamavo, per ką ėjau ir ką išgyvenau, jei tai dar ir pasireiškia, tai daug rečiau ir praeina lengviau. Aš kalbu apie pogimdyvinę depresiją ir informacijos stoką apie tai. Aš pati buvau susidariusi klaidingą nuomonę, kad ji pasireiškia tik neapykanta, apatija ir ne meile vaikui, kai to nejaučiau, maniau, kad man jos tikrai nėra, o pasirodo ji gali būti įvairi ir dėl įvairių priežąsčių. Jei kas nors būtų nuoširdžiai pasidalinęs panašiais jausmais, aš jau tos būsenos pradžioj būčiau supratusi, kas man yra. Todėl įsitikinau, kad dalintis reikia, tik tokiu būdu galėsime užkirsti kelią daugelį dalykų. Informacijos stoka žaloja daug labiau nei nuoširdus atsivėrimas.

    Išdrįsusi pasidalinti šį supratimą apie save, kitos išdrįso man parašyti, padėkoti už atvirumą, nuoširdumą, tikrumą, atrado norą iš naujo paieškoti geresnio specialisto ir dar kartą sau padėti. Ir tai svarbiausia! Nes kas kartą paatviravusi, po kiek laiko imu gailėtis, noriu viską ištrinti, tačiau, kai suprantu, kad gali būti pagalba, pasiekta širdis, jaučiuosi padariusi kažką gero.

  • Juk dabar daugumai patogiau užsidėti rožinius akinius ir galvoti, kad motinystė, tai vien džiaugsmas, ir pramogos…(Pamąstymai)O kitokios mintys juk smerkiamos?

    Daugelį mamų klaidina kitų transliuojamas gražus gyvenimas, gražūs veidai, plaukai, namai, daiktai, drabužiai, išvykos ir t.t. Ir kai pati tai mačiau, galvojau, kas su manim negerai, ką aš darau ne taip, ko aš nesuprantu, kodėl aš tokia nevykusi ir pan.

    Na, tas smerkimas pasireiškia tuo, kad neva mes skundžiamės, nors toli gražu taip nėra. Ir norėti sau, tik sau, bent 5 minučių yra nieko blogo ar savanaudiško.

  • O kaip yra iš tiesų?

    Nemeluosiu, ištinka dienų, kai nuovargis tampa stipresnis už nusiteikimą, požiūrį ar tą patį pozityvą. Ir tikrai aš tokia ne viena.

    Matot, už kameros ir ją įjungus aš išlieku ta pati. Savo paskyroje aš nekuriu vaidmens, todėl man vaidinti nereikia, nemoku ir nenoriu.

Dauguma būna tik užsimena, kad nėra viskas paprasta, kad turi blogų dienų, tik tiek.

Tačiau, kaip tokias dienas išgyvena, kaip jaučiasi, ką daro tokiomis dienomis, nutyli. Galbūt vienas pasidalinimas padėtų dešimčiai moterų. Kreiptis pagalbos, ieškoti jos, galbūt tikrai kažką keisti ir pradėti veikti. Galbūt daugelis net nesupranta, kas su jomis yra ir kodėl taip vyksta, kodėl taip jaučiasi ir kaip iš to išlipti.   

  • Kaip  pasikeitė pačios gyvenimas tapus mama?

    Mano gyvenime atsirado pilnatvė. Iki tol aš vis blaškiausi, kažkokia pati sau nepakankama jaučiausi. Tapau drąsesnė, nebijau laikytis savo nuomonės, vertybių.

    Nors man vis dar nesitiki, kad tai apie mane, kai mano lūpomis skamba „Sūnau“ arba „Viskas gerai, mamytė šalia“. Atrodo, nesuvokiu, kad tas mažas žmogeliukas susikūrė manyje.

    Dabar geriausias mano laikas. Aš apie mamystę nepamirštant savęs!

  • Galbūt teko kažko atsisakyti ar keisti savo įpročius?

Ne, kažko kardinaliai atsisakyti neteko, gal dėl to, kad mažylis buvo lauktas.  Galbūt kaip tik viskas stojo į savo vietas. Dabar kaip tik leidžiu sau užsiimti veiklomis apie kurias anksčiau tik svajojau, užgniauždavau.

Dažnai sau mąstau, jei bent būčiau numanius, kokius sparnus suteikia vaikas, šiai dienai būčiau mažiausiai dviejų vaikų mama (šypsosi – red.past).

  • O ką patartumėt pirmakartėms mamoms, kurių galvose gimus vaikui vyksta tikra sumaištis?

Visas patirtas sumaištis matė mano vyras, bet jis kažkaip labai ramiai mokėdavo visa tai priimti, įvertinti ir parinkti tinkamus žodžius, kurie priversdavo nusiraminti, stiprindavo, primindavo, kokia svarbi esu mūsų abiejų vaikui. Nors ne visuomet jie mus iki galo supranta, nepulkime jų nurašyti, kad taip bus visuomet. Leiskite jiems jus suprasti, kalbėkitės.


Manau, kad ta sumaištis daugiau ar mažiau, bet  ištinka visas. Patarčiau nebijoti kalbėtis ir kreiptis pagalbos, tikiu, kad kiekviena turime draugę, pažįstamą, kuri per tai jau yra praėjusi. O ir šiai dienai daug atviresnių moterų yra soc. erdvėje, tikrai atrasite sau artimą. Žinojimas, kad neesi viena, suprasta, išklausyta, tikrai stiprina.

Nebijokiti prašyti pagalbos sau, jūs neturite kažko įrodyti, juk pirmą kartą tapote mama. Vaikas jausis laimingas ir saugus, kai ir jūs būsite laiminga, rami ir besišypsanti. 

Kita vertus, labai svarbu, kad mūsų, pirmakarčių mamų nepamirštų ir kiti, kartais menkiausia pagalba arba pasiteiravimas ,,Kuo galėčiau padėti?“ ar pasiteiravimas ne tik apie vaiką, bet ir apie pačią mamą, reiškia labai daug.