1
Denveryje dvynukus auginanti Viktorija Pocienė: „Tikiu, kad namo anksčiau ar vėliau grįšime“
lapkričio 14, 2018  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off
Televizijos šokių projektuose išgarsėjusi Lietuvos jaunimo šokių čempionė Viktorija Pocienė šiandien džiaugiasi nauju amplua – augina 8 mėnesių dvynukus Emą ir Eimantą. Ir nors su buvusiu krepšininku Martynu Pociumi kuria laimę daugelio svajonių šalimi pramintoje Amerikoje, savo šypsena žavinti moteris svajoja apie dienas su šeima Lietuvoje: „Nuotraukos ir video įrašai toli gražu tų akimirkų neperteikia. Man labai svarbu, kad mūsų vaikai augtų turėdami senelius, o seneliai – anūkus.“
Lauros Mazalienės interviu
Viktorijos Vaišvilaitės – Skirutienės nuotr.
Ar motinystė Jus, kaip moterį, pakeitė? Dažnai moterys kalba: įgijau daugiau kantrybės, pamilau save, arba priešingai, pamiršau laiką sau…
Mūsų vaikai dar visai mažiukai, bet tuo pačiu ir labai dideli. Tarsi tik vakar jie gimė, bet žiūriu į juos, jau 7 mėn. vaikiukus, ir kiekvieną dieną kartojam su vyru: „Kokie jau jie dideli… “. Bet 7 mėn. dar labai trumpas laikas – visko dar tik mokausi: tiek kantrybės, tiek suprasti jų norus, tiek derinti tarpusavyje mamos ir žmonos rolę. Kadangi gyvename ne Lietuvoje ir artimųjų pagalbos neturime, mokytis sekasi truputį lėčiau. Ką jau kalbėti apie laiką sau…
Šiuo metu mano pirmenybė yra mūsų du „spirgai“. Grįžta vyras iš darbo, išleidžia mane prasiblaškyti į kokią parduotuvę, o aš per tas tris valandas spėju jų pasiilgti ir keliauju namo. Jie su manimi praleidžia visą dieną. Matau kaip jie keičiasi, kiek naujo išmoksta, tai šliaužia, tai sėdi, tai dar kokį pokštą iškrečia – nė už ką nenorėčiau praleisti šių momentų ir nepamatyti jų „gyvai“.
Galbūt man, kaip naujai / jaunai mamai, dar yra labai sunku išmokti pasitikėti kitais žmonėmis (išskyrus vyrą ir tėvelius) ir jiems patikėti savo vaikus. Net ir palikus juos su aukle, negaliu ramiai praleisti tų kelių valandų, ištisai stresuoju, tad to laisvo laiko negalėčiau net pavadinti poilsiu. Po truputį bandau stresuoti mažiau, bet dar sunkiai sekasi (šypsosi).

65

Besilaukdamos mes, būsimos mamos, dažnai pagalvojame, kokios norėtume būti savo vaikams… Ar jūsų mintys tapo kūnu? Ar realybėje kokie nors aspektai pasirodė kitaip nei apmąstymuose?
Oi, labai daug svajodavau, bandydavau įsivaizduoti tam tikras situacijas, kaip jose elgčiausi, ką daryčiau… Bet ko mane išmokė šie 7 mėn., tai kad realybėje viskas vyksta kitaip. Būna, užklumpa netikėta situacija, ir iš tos panikos pasielgi visiškai kitaip, negu kad turėtum, ar kaip mokė pirmagimių kursuose. Ypatingai pirmaisiais mėnesiais kartas nuo karto paklausdavome su vyru vienas kito: „kodėl šitaip padarei, o ne kitaip?“, o dažniausiai mūsų atsakymas būdavo: „supanikavau“ (šypsosi).
Ir vėlgi, su pirmaisiais vaikais elgiamės vienaip, kaip mums atrodo teisingiausia, geriausia. Gimus antram ar trečiam vaikeliui, net ir būnant to paties požiūrio, manau, kad toje pačioje situacijoje jau pasielgtume visiškai kitaip – turėtume patirties ir neatrodytų viskas taip baisu. Mes apskritai su vyru dar net man ir nesilaukiant dažnai pasikalbėdavome kaip augintume savo vaikus. Ir nors mūsų pipirai dar visai mažiukai, manau, kol kas sėkmingai bandome įgyvendinti savo vizijas.
Auginti du vaikučius Jums – malonus iššūkis / sunkesnė kasdienybė?
Pavadinčiau tai kiek kitaip – esame apdovanoti, jog turime galimybę auginti du vaikučius. Dar labai seniai buvau pagalvojusi, kad bijočiau turėti dvynukus. Po kelių metų mintys pasikeitė, mąsčiau, kad būtų visai smagu. Dar po kelių supratau, kad norėčiau turėti dvynius. O kai sužinojome, jog turėsime mergaitę ir berniuką, negalėjau patikėti, kad mūsų šeimą aplankys tokia laimė turėti porytę.
Kiekvieno vizito metu pas gydytojus klausdavau, ar tikrai antras vaikelis yra mergaitė. Juokingiausia tai, kad mergaitė, turėjusi gimti antra, nusprendė kitaip ir pasaulį išvydo pirmoji. Gimdymo metu daktarams pasveikinus su dukrytės gimimu, akimirkai išsigandau – „Tai negi dabar turėsime dvi mergaites, rūbelius juk pirkome porytei…
 
Šiandien su vyru žiūrime į juos ir sakome vienas kitam, kaip mums pasisekė turėti juos du vienu kartu. Pirmieji mėnesiai tikrai nebuvo lengvi, buvo ir labai sunkių akimirkų, bet tos šypsenos, kurias gauname, ir net ne vieną, o dvi – atperka visą nuovargį.
VISĄ INTERVIU SKAITYKITE NAUJAUSIAME „ĮKVEPIANČIAI MOTINYSTEI“ LEIDINYJE.

virselis_4

Apie autorių :

Komentarai .