Vilija ČAIKAUSKIENĖ
Nes pasaka ugdo vaizduotę, suteikia galimybę nukeliauti ten, kur kelialapio nepasiūlys nė viena kelionių agentūra…
 
Dar kai pati buvau maža, labai mėgau pasakas. Ir ne tik vakare prieš miegą. Pamenu, priguldavom su senele pietų pogulio, išsitraukdavau iš senos spintos storą pasakų knygą ir išsirinkdavau vieną… bet kurią… Nesureikšmindavau, nes jos visos buvo vienodai stebuklingos, kupinos svajonių, tolimų šalių, herojų nuotykių… Klausydavau ir įsivaizduodavau tai, ką girdžiu, neretai pati tapdama tos pasakos heroje.
 
O gūdžiais žiemos vakarais, prieš guldama, visada užsilipdavau ant stalo (jis stovėjo prie pat lango, taip jaučiausi esanti arčiau stebuklo), žiūrėdavau į giedrą, žvaigždėtą dangų ir svajodavau… apie tolimus kraštus, nepatirtus nuotykius. Mąstydavau apie beribį, nepažintą pasaulį… Apie visa tai, ką girdėjau iš pasakų…
 
Dabar auginame 9 metų dukrytę. Aš jai skaičiau, rodžiau pasakas dar tada, kai buvo jaukiai įsitaisiusi mamos pilvuke 🙂 . Tikriausiai dėl šios priežasties mūsų žiogo neįmanoma atitraukti nuo stebuklu dvelkiančio knygų pasaulio.
 
Neužilgo atsiras dar vienas stebukliukas. Ir jam pasakas seksime visi… Juk mūsų daug ir visa šeima esame už vaikystę su pasaka! Tai nuostabus svajonių pasaulis, kurio iš vaiko atimti nevalia…