Mamuradijas.lt
Mama-ekspertė Lina Nekrevičiūtė-Vosylienė
Šiandien galime rasti begales straipsnių ir patarimų apie natūralų kūdikių maitinimą. Kiek pačiai teko skaityti, tai daugiausia rašoma apie tai, kaip žindyti kūdikį, kiek dažnai ir t. t. Vieni straipsniai prieštarauja kitiems ir tai per amžius neišsemiama tema.
Ko pasigendu skaitydama patarimus apie žindymą – tai mamų palaikymo ir supratimo renkantis, kaipgi maitinti mažylį. Kur tik pradedama gvildenti temą apie kūdikių maitinimą – tuoj pat užverda arši diskusija, įsiplieskia nesantaika tarp žindančių ir tarp mišinuku maitinančių mamų. Kai dar pati laukiausi, kilo daug klausimų, kaip viskas bus, kaip aš susitvarkysiu su naujomis pareigomis. Tiesa, informacijos ieškojau moksliniuose straipsniuose, vengiau forumų ar kitokių mamų grupių. Sėmiausi žinių savo jėgomis, nes abejonių ar pačiai pavyks žindyti vaikelį kilo labai daug. Net nedvejodama ėjau į žindymo kursus, jie tikrai padėjo ir suteikė vilties, kad tikrai galėsiu maitinti krūtimi. Tuo labiau, kad šiais laikais yra tikrai daug pagalbinių priemonių, kurioms aš ir šiandien galiu pasakyti ačiū. Gavusi įvairios informacijos laukiau tos dienos – vaikelio gimimas buvo kažkas neapsakomo. Na ir štai, kūdikis jau prie mano krūtinės, o ką daryti dabar? Kaip tą mažą būtybę pamaitinti? Juk tiek aš, tiek ką tik gimęs mažylis net nenutuokiam, kaip visa tai vyksta. Kas man padėjo pačioje pradžioje – tai koncentracija į patį faktą, kad nuo šios akimirkos aš vaikeliui esu viskas ir turiu nuosekliai vykdyti mamos pareigas. Tikrai nesu apdovanota tobula krūtine, tad kilo sunkumų kūdikiui ją duodant, bet svarbiausia nepulti į paniką ir nepasiduoti. Prisiminiau kursus ir visas tas pagalbines priemones žindymui – skambutis antrajai pusei ir po pusvalandžio jis jau palatoje su antspeniais, kurių dėka aš sėkmingai žindžiau savo mažylę 10 mėnesių. Tas laikas tikrai nebuvo pats lengviausias, tačiau puikiai suveikė mano užsispyrimas. Vienos sakys, kad tai neilgas laiko tarpas, kitos galbūt sutiks, jog tai netrumpas laikotarpis. Tačiau tai palikime nuošalyje, nes tai kiekvienos galimybių klausimas, galų gale ir asmeninis reikalas.
Kodėl sakau, kad trūksta palaikymo, paskatinimo ar padrąsinimo? Dauguma sako: žindyk – tai sveikiau ir naudingiau tiek vaikui, tiek mamai – mes visos tuo net neabejojame. Bet yra begalė priežasčių, kodėl visas maitinimo procesas nevyksta taip, kaip aprašyta vadovėliuose. Ir tai, manau, išmuša daug naujai iškeptų mamyčių iš vėžių. Didžiuliai sveikinimai toms, kurios be jokių sunkumų žindė savo mažylius. Tačiau dauguma susiduria su sunkumais, jų neminėsiu, nes visos žino tas fizines problemas. Manau, svarbu paminėti, kad vieni iš sunkumų būna psichologiniai – tai nepasitikėjimas savimi, drąsos trūkumas, ryžto stoka, artimųjų nepalaikymas. Vaikelio laukimas įprastai užtrunka 9 mėnesius, tad laiko apsispręsti, kaip bus maitinamas kūdikis tikrai daug. Džiaugiuosi tomis moterimis, kurios iš anksto nusprendžia maitins pačios ar mišinuku. Tos, kurios dėl tam tikrų priežasčių pasirenka mišinuką, taip pat šaunios mamos, nes jos žino, kas joms geriau ir taip maitindamos vaikutį jaučiasi ramiai ir drąsiai. Joms nereikia perlipti per save ir laužyti savo standartų, nes galbūt prisivertusios natūraliai maitinti kūdikį jos jausis blogai, jaus stresą ir tai tikrai neišeis į gerą nei jai, nei kūdikiui. Tokių atvejų turėjau artimoje aplinkoje ir mačiau kaip mama kankinasi žindydama, nes jai tai nemalonu, priešiška. Visi žinome, kad kūdikiui reikia psichiškai stabilios mamos, tada ir vaikas jaučiasi geriau. Tad visiškai palaikau tas mamas, kurios pažinodamos save ir savo kūną dėl šventos ramybės pasirenka mišinuką. Jos lygiai tokios pat geros mamos savo vaikučiams. Na, o tos, kurios pasiryžo, ir turi begalinį norą pačios maitinti kūdikį, turi apsišarvuoti kantrybe, nes žindymas bene pats nestabiliausias dalykas gimus vaikeliui. Viena diena sėkminga ir bėga pieno upės, o kitą, žiūrėk, atrodo viskas apsivertė aukštyn kojom – pieno, rodos, išvis nebėra, vaikas neima krūties, yra neramus ir t. t. Tokiu atveju svarbiausia nepasiduoti stresui ir toliau pasitikėti savo jėgomis. Žinau, kad tėčiai ar kiti artimieji sako: kam tu kankiniesi ir kankini vaiką,  jis alkanas, duok mišinio ir gyvenimas visiems pagerės. Tačiau davus mišinio pagerės tik tą kartą, bet problema nebus išspręsta. Mama jaudinsis, įsitikins, kad jos pienelio neužtenka ir taip nejučia bus pereinama prie mišinio. Blės ir mamos pasitikėjimas savimi. Artimųjų palaikymas bet kuriuo atveju turi būti didžiulis. Blogiausia, kad dažnai mamos pradeda save graužti, jog nesugebėjo vaiko ilgiau išmaitinti ir pan. Tikrai nereikia savęs nuvertinti – juk nesvarbu, kiek laiko maitinai vaikutį, vieną ar kelias dienas, kelis mėnesius ar 2 metus, o gal išvis nežindei – visos mamos yra lygios ir pačios geriausios savo vaikams!
Savo užsispyrimo dėka, nors ir buvo sunkių momentų, aš pasiekiau savo, maitinau krūtimi savo vaiką tiek, kiek galėjau, užsibrėžto tikslo neturėjau. Tad esu savimi patenkinta dėl to, kad man apskritai pavyko. Džiaugiuosi savo artimaisiais, kurie mane palaikė sunkiausiais momentais – šio rezultato pasiekėme visų bendromis jėgomis. Po mamos pieno mano vaikas sėkmingai pradėjo gerti mišinuką. Tad linkiu visoms, kurios dar tik laukiasi vaikelio, ir toms, kurios jau susilaukė, būkite savimi, pasitikėkite savimi, turėkite tvirtą sprendimą, kaip maitinisite savo vaikelį. Susikurkite planą, kuriuo pasinaudotumėte ištikus vienam ar kitam sunkumui. Pasižadėkite sau, kad nenusivilsite savimi, jei ir nepavyks tai, ką planavote. Jūs visos esate nuostabios mamos ir tegu baigiasi tas karas taip žindyvių ir maitinančių mišinuku. Kiekviena mama unikali ir pati nuostabiausia savo vaikams.