2015-12-15 12.35.50
Ankstuko mama Giedrė Šopaitė-Šilinskienė: iš gydytojų girdėjau replikas „Esi jauna, pasigimdysi dar vieną”
kovo 1, 2018  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Interviu iš Mamų radijo leidinio „Įkvepiančiai motinystei“ (!VIS DAR PREKYBOJE!)
Nuotraukas iš asmeninio albumo
„Pastaruosius 12 metų dirbau su socialiniais projektais, konsultavau nevyriausybines organizacijas, viešąsias įstaigas projektinio finansavimo klausimais. Iš esmės – padėdavau surasti lėšų geriems darbams ir socialinėms inovacijoms. Visada buvau labai aktyvi – tipiška darboholikė, kurios pagrindinis pomėgis buvo „multitaskinti“. Kuo daugiau vienu metu padarydavau darbų (ir nesuklysdavau) – tuo labiau patenkinta buvau. Kai buvau visai jauna, visada galvojau, kad mama tapsiu labai brandžiame amžiuje, po visų karjerų, gerbūvio susikūrimo ir pan. Ir be jokios abejonės, būsiu TOBULA mama. Įsivaizdavau šeimą kaip puikiai sustyguotą mechanizmą, viskas pagal planą (ir knygas), pagal laikrodį ir kalendorių. Logika labai paprasta – jei viską teisingai padarysiu, tai vaikas „pagal vadovėlius“ ir augs. Oi, kaip aš klydau“, – jautrų pokalbį pradeda Giedrė Šopaitė-Šilinskienė, dviejų vaikučių, Saulės ir ankstuko Luko mama bei Anksti.lt įkūrėja.
Pirmą kartą mama ji tapo prieš daugiau nei 9-erius metus, visa tai buvo didžioji moters gyvenimo. transformacija. Gimusi dukra Saulė nubraukė išankstinius nusistatymus ir atnešė tokio chaoso ir nekontroliuojamos darbotvarkės, kad reikėjo daugiau nei susivokti, kas čia dabar viskam vadovauja? Kviečiu įsitaisyti patogiai su arbatos puodeliu ir nusiteikti išspausti bent vieną ašarą…Džiaugsmo ašarą už kovotoją Luką.
 41
 „Pirmieji metai nebuvo lengvi nei man, nei mano vyrui. O palengvėjimas atėjo susivokus, kad gal tie griežti planai, kurie niekada su vaiku nėra įgyvendinami, nelabai ir reikalingi. Mūsų šeimai labai padėjo… Mano ankstyvas grįžimas į darbą! Dar prieš pirmąjį Saulės gimtadienį aš iškeliavau darbuotis, o mano vyras Andrius išėjo vaiko priežiūros atostogų. Smagu buvo visiems – ir man, pagaliau „išeiti į žmones“ ir jaustis daugiau nei mama, ir vyrui su dukra, kurie daug keliavo, lankė senelius, važinėjo po parkus ir kitaip džiaugsmingai leido laiką. Dabar mūsų pirmagimė jau trečiokė! Auga protinga, smalsi ir komunikabili mergina.
Antrąjį vaikelį planavome. Iliuzijų jau nebeturėjome, kad viskas bus „pagal darbotvarkę“, gal tai ir nulėmė didesnį amžiaus tarpą tarp pirmojo ir antrojo. Žinią apie nėštumą pasitikome labai džiaugsmingai, laukėme mažiuko (nors visi echoskopai rodė, kad mažylės) visi.
Bet iš pat pradžių prasidėjo kažkokie negerumai: teko pagulėti stacionare, darė tyrimus, lyg ir viskas gerai, bet kažkokie neaiškūs tepliojimai… Bet pagrindo nerimauti niekas nematė – esam abu su vyru jauni, pirmagimė gimė sklandžiai.
Ir 23-ą nėštumo savaitę, anksti ryte pinant vyresnėlei plaukus ir ruošiant ją į mokyklą, nubėgo vandenys. Nuvykus į ligoninę, paaiškėjo, kad išbėgo kone visi. Medikai apgailestauja, bet tai persileidimas – laukiame sąrėmių ir bus viskas baigta. Laukėme dieną. Tada antrą. Jau savaitė praėjo. O kūdikėlis be vandenų pilvelyje toliau auga, pradėjau jausti jo judesius.
Taip ištempėme lygiai 2 savaites, kurios buvo labai sunkios, emociškai varginančios. Gydytojai daug vilčių neteikė. Girdėjau replikas jauna esi, pasigimdysi dar vieną” ir gamta vistiek padarys savo darbą”, o aš jaučiau, kaip manyje spardosi vaikelis. Vilties reikėjo kaip oro. Gaudžiau kiekvieną informacijos apie neišnešiotukus trupinėlį. Kai dabar atsimenu savo ribinę būklę, niekaip nesuvokiu, kodėl tokiose situacijose neteikiama psichologinė pagalba. Laikiausi iš paskutiniųjų vis primindama sau, kad namuose manes laukia dukra, o aš neturiu teisės palūžti.
Praėjus dviem savaitėm medikų konsiliumas nusprendė gimdymą skatinti.
Lapkričio 30 d. apie 4 valandą ryto mus palydėjo į gimdyklą, pradėjo lašinti skatinamuosius. Sąrėmiai buvo siaubingi. Tarsi mano kūnas priešintųsi šitam nenatūraliam procesui. Personalo prie mūsų nebuvo, su vyru vieni tiesiog apsikabinę verkėme, laukdami atomazgos.
Apie 11 valandą prasidėjo komplikacijos. Raudonas kodas. Subėgę daiktarai. Sustojusi veikla. Stiprus kraujavimas.
11:40 gimė Lukas. 25 savaitės. 860 gramų ir 30 cm. Tik gimdykloje sužinojome, kad mūsų laukta mergytė iš tiesų berniukas. Jo mums neparodė, ant krūtinės nedėjo – kiekviena sekundė svarbi. Buvo perduotas neonatologų komandai, kurie čia pat jį raizgė gyvybę palaikančiais laideliais. Per jų nugaras nieko nemačiau, tik akušerės klausiau: „ar gyvas? Ar kvėpuoja?“. Ji palinksėjo ir tarstelėjo: „Dabar jau viskas Dievo rankose“.

20171030_134443 (2)

Mažiukui gimus, jis iškart išvežtas į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, o aš – į pogimdyvinę palatą. Santariškėse yra kelios beveik nepastebimos palatos, kuriose guldomos tokios mamos, kaip aš: susilaukusios ankstukų, sunkiai sergančių vaikelių, vaikelių, kurie neišgyvena.
Pirmąkart Luką aplankė mano vyras po kelių valandų po gimdymo, o aš – dar po 3-ų (naujagimių reanimacijoje lankymas tik kas 3 valandas pagal griežtą grafiką). Jis gulėjo inkubatoriuje, ryškiai raudonas, papildomai apgaubtas plėvele, kad drėgmė ir šiluma neišgaruotų iš mažo kūnelio. Aplink daug pypsinčių aparatų, laidelių, daviklių, lempučių… Sesutė tarstelėjo: Prasideda Jūsų ilga kelionė per kopas”. Kaip sužinojau vėliau, daugelis ankstukų tėvų Santariškių naujagimių reanimacijoje išgirsta šią sparnuotą frazę. Pirmąją parą kažkaip neblogai laikiausi, turbūt gimdymas prigamino laimės hormonų. O štai nuo antrosios paros prasidėjo ilgas savaite trukęs košmaras.
Antrąją dieną nuėjus aplankyti, gydytoja pusbalsiu pasakojo, kad naktį prasidėjo traukuliai – kraujas išsiliejo į smegenis. Kraujosrūva labai didelė. Būklė kritinė, belieka laukti. O kur dar visa kita: sepsis, kvėpavimo nepakankamumas, dėl kurio jis pajungtas prie aparato, kuris kvėpavo už jį, nebrandžios nervų, kvėpavimo, virškinimo sistemos…
Visi neigiami jausmai užplūdo didžiule banga – mano kūdikis gali neišgyventi. Kaltė, panika, neviltis, nežinomybė, gailestis ir didžiulis netekties jausmas užgulė visu sunkumu. Ašaros riedėdavo be sustojimo, o jėgų kažkaip atrasti reikėdavo – nuolat traukti pieną, nešti kas 3 valandas mažiukui į reanimaciją, kur personalas būdavo labai griežtas – „prie vaiko neverk!”
Po savaitės Akušerinio skyriaus Naujagimių reanimacijoje, specialiu reanimobiliu Luką perkėlė į Vaikų ligoninės Naujagimių reanimaciją, o mane – paleido namo.
Pamenu, įžengiau pro namų duris ir kone apčiuopti galėjau tą tuštumą: grįžau ir be vaiko, ir be pilvo…
Važinėjome kasdien į Santariškes lankyti Luko, vežti nutrauktą pieną. Važiuodavom ir kiekvieną kartą širdis kaip patrakusi daužydavosi, nes nežinia, ar geros naujienos šiandien, ar blogos. Visos mano, vyro, ir, neišvengiamai, dukros nuotaikos priklausydavo nuo tų žinių, kurias parsiveždavome iš ligoninės. Kartais išgirsdavome, kad visai neblogai, tyrimų rezultatai neprastėja, stengiasi kvėpuoti pats. O kartais…
Stengėmės nepasiduoti, nors kartais būdavo labai sunku laikytis tų vilties siūlelių, kad mažiukas išsikapstys. Ilgai svarstėme, ar vežti Saulę supažindinti su broliu. Tikimybė, kad jis neišgyvens, buvo didesnė, nei kad gyvens, baiminomės didžiulės psichologinės traumos atsitikus blogiausiam. Bet ji vistiek sesutė, tad nusprendėme, kad turi teisę pamatyti Luką.
Buvo prieškalėdinis laikotarpis, važiavome su Saule pas brolį kaip į šventę. Ji neišsigando inkubatoriaus ir visų pypsinčių aparatų. Buvo pasiėmusi knygelių – broliui paskaitė pasakų, išdainavo visas daineles, kurias mokėsi kalėdiniams pasirodymams. Saulė kartą paklausė: „Mama, ar mano brolis gyvens?“. Labai skauda, kai turi sakyti karčią tiesą – „Nežinau…“
Palaipsniui blogų naujienų mažėjo. Praėjus 5 savaitėms po Luko gimimo dienos, perkėlė į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Ten jau galėjome būti kartu visą parą – vėl buvau ligoninėje.
Keistai laikas matuojamas Neišnešiotukų skyriuje. Jis bėga labai lėtai. Jis skaičiuojamas maitinimais, savaitėmis ir gramais. Maitinimais, nes kas 3 valandas visa parą sukasi tas pats ratas: mamos traukia pieną, išima savo vaikiukus iš inkubatoriaus ar šildomų lovelių pakeisti sauskelnių ir vėl šiltai paguldo, tada ateina sesutė supilna zonduku į skranduką, mamos plauna ir sterilizuoja pientraukį, tada valanda pavalgyti, nusiprausti ir pan., vėl iš pradžių.
Skaičiuojamas nėštumo savaitėmis – iki pat tos dienos, kai ankstukas turėjo gimti, jo amžius matuojamas laiku mamos pilve. Skaičiavau 29, 30, 31… Labiausiai pavydėjau toms, kurios turėjo 34, 35 savaičių mažylius, jie atrodė didžiuliai palyginus su mano kruopa, kuri tik perkėlus iš reanimacijos svėrė 1120 gramų. O kai turi 36 savaites, jau ir apie namus svajoti gali pradėti.
Kiekvieną vakarą visos sverdavom savo ankstukus. +25 gramai ar daugiau svorio – šventė! O jei +5, arba net -5 gramai – vėl liūdesio ir nusivylimo ašaros.
Lukas augo labai gerai, paneigdamas visas blogas prognozes, išvengė komplikacijų, nereikėjo nei širdelės, nei akyčių operacijų (jos dažnos ankstukams). Po 6 savaičių, vasario 17-ąją mes pagaliau išvykome namo!
Jausmai tądien netilpo krūtinėje. Parsivežėm savo vaikiuką namo! Buvau pavargusi, išsekusi, jau seniai pametusi tikrąją save. Bet buvau dviejų vaikų mama. Ir abu buvo su manim.
Niekas nežino, kodėl prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Daugiau nei pusė atvejų taip ir lieka nežinomi. Tiesiog taip atsitiko. Ir tas priežasties nebuvimas yra labai sunkus ir slegiantis. Nes kaltės jausmas užgula visu sunkumu. Gal aš kažką netaip dariau nėštumo metu? Gal nereikėjo vykti į atostogas? Gal reikėjo mažiau dirbti? O gal kalta gydytoja, kuri nepastebėjo besiveriančio kaklelio? Daug tų „gal“ sukosi galvoje. Ir jie vis grįžta, bet labai daug pastangų dedu, kad kaltės jausmui nepasiduočiau, nes jis niekur neveda. Jis tik naikina iš vidaus, drąsko širdį ir atima jėgas. O mano vaikams (abiems!) reikia manęs stiprios.
  • Kas sunkiausia ir kas lengviausia Jums auginant ankstuką? Kur ieškote vidinės motyvacijos? Minėjote, kad Lukutis priskirtas prie neįgaliukų…Kodėl?
  • Sunkiausia turbūt nežinia. Mūsų atveju toks gilus neišnešiotumas nepraėjo be pasėkmių – smegenų kraujosrūva pakenkė dešiniajam skilveliui, dėl to Lukui sunkiau valdyti kairę ranką ir kojytę, jis turi cerebrinį paralyžių. Raida gerokai vėluoja: jis neropoja, nevaikšto, nekalba. Mes nežinome, ar neišlys dar koks simptomas. Nežinome, kada jis pradės vaikščioti, bėgioti, dainuoti… Negalime prognozuoti ir įsivaizduoti savo gyvenimo nei po metų, nei po penkerių. Net nesame tikri dėl darželio, ką jau bekalbėti apie mokyklą… Šeimos planai dėliojasi pagal Luko poreikius, nes jam reikia daug pagalbos ir terapijų tam, kad jis vytųsi bendraamžius. O greito rezultato nėra. Tad kartais būna labai sunku ir prireikia daug jėgų ir stiprybės.
Bet yra svarbesnių dalykų, kurie apibūdina Luką. Jis yra labai laimingas vaikas. Jis nuolat šypsosi, bendrauja, dievina sesę, atidžiai tyrinėja, jam labai patinka muzika ir filmukai. Lukas nėra vien medicininė istorija ir diagnozės – jis linksmas, pozityvus ir gyvenimu patenkintas vaikiukas (šypsosi).
Mane įkvepia nepasiduoti Luko istorija. Jis net be vandenų 2 savaites mano pilve tupėjo, nes užsispyręs ir stiprus, mes negalime būti silpesni! Lukas yra laimėtojas – jam davė 0 proc. tikimybę, kad jis gyvens, o jis parodė, kad turi kitų planų. Tai yra mano supergalių šaltinis. Mano variklis, mano motyvacija.
  • Kada, kaip, kur atsirado Anksti.lt?
Kai patys susilaukėme ankstuko nuo pat pirmosios paros turėjome pasirūpinti sauskelnėmis. Suradome vieninteles 0-inio dydžio. Ir… Jos buvo Lukui iki pažastų! Mažesnių Lietuvoje nebuvo, o siųstis iš užsienio nebuvo laiko, o ir kaina išaugdavo daug kartų. Buvo sunku rasti ne tik sauskelnes mažiau nei kilogramą sveriančiam kūdikiui, bet ir kitų neišnešiotukams skirtų priemonių: čiulptukų, žindukų, mažiausio dydžio drabužėlių. Kai jau aš gulėjau su Luku ligoninėje, vyras blaškydavosi po miestą, rankiojo po vieną daiktelį iš skirtingų vietų. Sugaišome begalę laiko, kol surinkome neišnešiotuko kraitelį, o ir tas nebuvo visiškai pilnas. Liūdesys imdavo – jau ir taip ankstuko auginimas neprimena įsivaizduoto putlučio, sveiko kūdikio auginimo, o dar net neturi galimybės jo patogiai ir gražiai aprengti…
Taip išėjo, kad pradėjau dalintis mūsų istorija su kitomis šeimomis, kurioms gimė neišnešiotas vaikelis. Sulaukdavau ir daug praktinių klausimų, kur surasti mažiausio dydžio sauskelnių, drabužėlių, kokių daiktų reikia ligoninėje ir grįžus namo. Taip gimė mintis įkurti Anksti.lt – el. parduotuvę, kurioje yra visos reikalingiausios priemonės neišnešiotukams. Norėjosi, kad bent vienu praktiniu rūpesčiu tėvams būtų mažiau. Dalyvavome socialinio verslo konkurse Reach for Change ir laimėjome pirmąją vietą! Taip visai greitai nuo idėjos gimimo, šią vasarą startavo socialinio verslo projektas Anksti.lt!
Šiandien siūlome net 8 skirtingų rūšių ir dydžių sauskelnes ankstukams, daugybę drabužėlių, kurių mažiausi vos 38 cm ūgio kūdikiams, ekologiškas higienos priemones ir dar daug visko. Šiuo metu kuriame tinklaraštį, kuriame pateikiame praktinę informaciją ankstukų tėvams, dalinamės patarimais, konsultuojame šeimas, kurias gandras aplankė kiek per anksti.
Didžiausias įkvėpimas iš užsakymų stebėti, kaip auga mažieji „klientai“ – pirmiausia įsigytos sauskelnės naujagimiams iki 900 gramų, po kelių savaičių jau žiūrėk dydžiu didesnės; o po 9 savaičių jau ir šiltas kombinezonas pakuojamas. Reiškia dar vienas ankstukas greit keliaus namo ☺
  • Jūsų palinkėjimas kitoms mamoms
  • Jūsų vaikai – yra Jūsų supergalia. Nesvarbu, kokią istoriją jie atsineša, nesvarbu, su kiek iššūkių dėl jų reikia susidurti. Linkiu, kad Jūsų vaikai taptų Jūsų įkvėpimu.

 

Istorijų ir fotografijų leidinio ĮKVEPIANČIAI MOTINYSTEI ieškokite  Lietuvos miestų didžiosiose parduotuvėse, NARVESSEN punktuose bei oro uostuose.
Leidinys platinamas šiuose miestuose:
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Druskininkuose, Elektrėnuose, Jonavoje, Jurbarke, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Gargžduose, Kretingoje, Kupiškyje, Marijampolėje, Vaišvydavoje, Garliavoje, Ramučiuose, Naujalyje, Karmėlavos oro uoste, Mažeikiuose, Molėtuose, Palangoje, Panevėžyje, Plungėje, Raseiniuose, Rokiškyje, Skuode, Šiauliuose, Šilutėje, Tauragėje, Telšiuose, Trakuose, Utenoje, Varėnoje, Vilkaviškyje.
Riboti užsakymai į mažuosius Lietuvos miestus priimami  laura@mamuradijas.lt; 
Apie autorių :

Komentarai .