Mamuradijas.lt

Gintarė Adomaitytė

 

Muilo burbulai dažniausiai asocijuojasi su vaikyste, vėjavaikiškumu, svajonėmis, romantika… Tiesa, yra žmonių, kurie net ir suaugę pučia muilo burbulus į žydrą padangę, stebėdami aplinkinių šypsenas ir skleisdami gėrį bei optimizmą, kuris užkrečia. Apie nebliūkštančius pozityvumo burbulus, „Burbuliatoriaus“ Vilniaus Lukiškių aikštėje idėją ir vaikystę suaugus mintimis dalinasi „Laimikis.lt“ įkūrėja Jekaterina Lavrinec.

 Veikiausiai, susižavėjimas muilo burbulais Jus lydi nuo vaikystės. Ar pūsdavote margaspalvius burbulus kuomet dar buvote vaikas, o galbūt atradote šį džiaugsmą visai neseniai?

 

Būdama kažkur ketverių metų su tėvu kūriau burbulų pilis. Tereikėjo įpilti į plokščią lėkštę burbulų skysčio ir su šiaudeliais išpūsti pastatus. Labai patikdavo stebėti vidinius tų muilo pilių daugiasluoksnius ir permatomus „kambarius“. Beje, muilo burbulai yra inžinierių ir architektų įkvėpimo šaltinis ir pasufleruoja grakščius konstrukcinius sprendimus (vienas garsiausių inžinierių pritaikiusių muilo burbulų principą architektūroje yra Frei Otto).

 

Ką Jums simbolizuoja muilo burbulai: vaikystę, laisvę, svajones, o gal esate jiems priskyrusi asmeninę simbolinę reikšmę jiems?

 

Man yra svarbus laikinumo ir laimės santykis: porą sekundžių trunkantis muilo burbulo gyvenimas gali sukelti marias džiaugsmo ir to muilo burbulo autoriui, ir aplinkiniams. Paradoksalu, kad toks laikinas dalykas kaip muilo burbulai gali tapti tvarios iniciatyvos pagrindu: juk „Burbuliatoriui“ jau suėjo penkeri metai. Tad laikinas daiktas gali suburti šimtus miestelėnų ir inspiruoti ilgalaikius pokyčius.

 

Kaip kilo idėja organizuoti masinį burbulų pūtimą į orą?

Ieškojau būdų atgaivinti Lukiškių aikštę: ši miesto centre esanti žalia aikštė su puikiomis pievomis buvo „iškritusi“ iš kasdienio miestiečių žemėlapio. Ši vieta stokojo scenarijaus, kuris pritrauktų miestiečius. Su savo kolega architektu Juliumi Narkūnu diskutavome apie laikiną architektūrą ir apie tai, kad erdvę galima radikaliai pakeisti, pasitelkus nedidelius ir trapius elementus. Kartą pradėjusi pūsti muilo burbulus gatvėje, supratau, kad jie neišvengiamai sukelia praeivių šypsenas ir skatina sąveikas tarp praeivių: nepažįstami žmonės apsikeičia šypsenomis ir replikomis, bando pagauti burbulus. Kadangi jau po pirmojo Burbuliatoriaus dalyviai ėmė teirautis, kada bus sekantis susibūrimas, pasiūlėme burtis kas antrą pirmadienį vasaros metu. Taip susiformavo miesto ritualas, kuris ėmė gaivinti ne tik Lukiškių aikštę, bet ir kituose Lietuvos miestuose esančias apleistas erdves.


Ar egzistuoja panašūs susibūrimai, renginiai, akcijos užsienyje?

 

Pastaruoju metu pasaulyje plinta judėjimai, kurių tikslas – paskatinti piliečius aktyviau įsitraukti į viešųjų erdvių pagerinimą. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti iniciatyvą „Parking Day“ (Lietuvoje ji žinoma „Parkuok kitaip“ vardu), kurios dalyviai siekia vienai dienai atverti įvairias miesto vietas miestiečiams, organizuodami laikinas vejas ir sėdimas vietas bei parūpindami įvairius žaidimus. Tačiau šis ir panašūs renginiai vyksta tik kartą į metus.

Nors muilo burbulai yra dažnas šventinių susibūrimų elementas, „Burbuliatorius“ kaip viešųjų miesto erdvių gaivinimo receptas, turbūt yra unikali iniciatyva. Jis vykta kas antrą pirmadienį ir vienu metu suburia daugiau nei devynis Lietuvos ir užsienio miestus, kur gyvena lietuvių bendruomenės. Jau pirmojo „Burbuliatoriaus“ sezono metu prie mūsų prisijungė Londonas, vėliau – Dublinas, Edinburgas, Linkolnas, Dandolkas ir kiti. Inicijuoti masinį muilo burbulų pūtimą pamirštose miesto erdvėse, sukvietus namiškius ir draugus, gali kiekvienas. Kaip „Burbuliatoriaus“ idėjos autoriai, mes teikiame rekomendacijas, kokią vietą geriau pasirinkti, kaip sukviesti žmones, kaip pagaminti milžiniškus muilo burbulus – ir siūlome prisijungti prie bendro „burbuliuojančių“ miestų tinklo.

 

Ką norite pasakyti šia nauja, tačiau, tikiu, gyvuosiančia ilgai tradicija Vilniaus Lukiškių aikštėje?

 

Pagrindinė „Burbuliatoriaus“ žinutė yra ta, kad viešosios erdvės priklauso miesto gyventojams. Tik miestiečių veikla palaiko viešųjų erdvių gyvybingumą. Todėl rengiant architektūrinius aikštės sutvarkymo konkursus verta atsižvelgti į rekreacinių, nekomercinių ir neideologinių erdvių poreikį. Todėl rekonstruojant viešąsias erdves, verta suteikti daugiau laisvės miestiečiams – pavyzdžiui, neriboti judėjimo laisvės, išgrindžiant žalią aikštę vaikų vežimėliams nepatogiu grindiniu ir naikinant žalias vejas, kur gali žaisti vaikai. Sutvarkytos, bet negyvybingos aikštės, kuriose lankomasi tik per valstybines šventes, yra viešosios erdvės patologija. Deja, Lietuvoje tokių sterilių aikščių skaičius auga. Tuo tarpu patys miestiečiai vis laisviau ima naudotis miesto erdvėmis: pavyzdžiui,  miesto pievose surengia piknikus arba tiesiog įsitaiso su knyga, inicijuoja menines improvizacijas ir žaidimus miesto gatvėse. Džiaugiamės, kad „Burbuliatorius“ jau penktus prisideda prie viešųjų erdvių gyvybingumo.