it's time to celebrate charlotte's graduation!
2 nėštumų ir gimdymų istorija: mamos, neidealizuokite motinystės
rugpjūčio 10, 2016  |  By:   |  Mamos  |  Comments are off
Mamuradijas.lt
Istoriją pasakoja mūsų herojė Greta (vardas pakeistas, tikri asmens duomenys redakcijai žinomi)
I nėštumas ir gimdymas: lengva pradžia, skausmingas laukimas ir pogimdyvinė depresija
Po vestuvių su vyru iš karto pradėjome planuoti vaikelį. Iki pat vestuvių vartojau kontraceptines tabletes (jos buvo skirtos gydymo tikslais, mat turėjau tikimybę sunkiai arba visai nepastoti), tad prieš pat vestuves nutraukiau jų vartojimą. Pastoti pavyko iš karto. Nors vaikelio laukėme ir jį planavome, ne iš karto supratau, kad laukiuosi. Po kelių dienų kai ėmiau darbe „miegoti“, kai ėmė smirdėti kava, kurią iki tol dievinau, supratau, kad kažkas čia negerai. Tada n kartų darytas testas pagaliau parodė išsvajotas ryškias 2 juosteles.
Nėštumo pradžia, neskaitant poreikio miegoti dieną, buvo labai lengva: nepykino, nesvaigo galva, niekas neskaudėjo. Vienintelis blogumas buvo 11 nėštumo savaitę pasigautas peršalimas. Taip pat tuo metu vyko brolio diplomų teikimo šventė. Praleidusi kelias dienas namuose, vis gi išvykau į šventę. Kelionė nėštumo metu taip pat nevargino, net gi padėjo šiek tiek atsipalaiduoti.
Antrasis trimestras staigmenų nepažėrė, sveikata buvo puiki, tad pradėjau lankyti nėščiųjų mankšteles. Dėl aukšto pilvelio, kuris sėkmingai matėsi jau 12-ą savaitę, ėmė kilti rūgštys, prireikė daug naujų drabužių. Prieš pat prasidedant trečiajam trimestrui turėjau gelbėti šeimos verslą, tad 29-ą savaitę skridau į Vokietiją. Pati kelionė nepasirodė labai sunki, tačiau išsėdėti susitikimuose darėsi nebepatogu, norėjosi daugiau poilsio. Vis dėlto, sėkmingai grįžau namo ir išėjau nėštumo ir gimdymo atostogų (teoriškai :)).
Su vyru pradėjome lankyti būsimų tėvelių kursus, kuriuos rekomenduoju kiekvienai pirmagimio besilaukiančiai šeimai. Kadangi atsirado daug laisvo laiko, o namie sėdėti buvvo nuobodu, darbe „kabėjo“ nebaigti projektai už kuriuos jaučiausi atsakinga, teko keliauti į darbą. Aišku, savo krūvį derinausi pati pagal savo ir vaikelio poreikius, tačiau patyriau nemažai streso ir darbą palikau tik likus mėnesiui iki gimdymo. Tas likęs mėnuo (buvo gegužė), ar bent jau antra jo pusė, pasirodė labai karštas. Ėmė tinti kojos, rankos, dėl labai didelio pilvo buvo sunku vartytis lovoje, nepajėgiau susilenkti, apsiauti batų, galų gale, į juos net nebetilpau. Tuomet pajaučiau, ką reiškia lauktis ir nebelaikiau nėštumo labai lengvu dalyku. Priaugti 17 kg ne juokais apsunkino dienas ir naktis.
Atėjo gimdymo data… ir praėjo… Mano kančios tik ilgėjo. Ryte atsikeliu ir verkiu, kad dar negimdau… Labiausiai žudė aplinkinių klausimai: „tai tu dar nepagimdei?“, „tai kada gimdysi?“. Savaitę po termino akušerė nusprendė, kad laikas gimdyti ir davė siuntimą į gimdymo namus. Nuvykau be daiktų, pamaniau pažiūrės vaisiaus širdies tonus ir paleis. Deja, paguldė į nėštumo patologijos skyrių. Apie jį buvau girdėjus baisybių, tad gulėti jame visai nenorėjau, kaupėsi ašaros. Gydytoja pradėjo siuntinėti tyrimams, jų pridarė gausybę. Galiausiai po visko nusprendė, kad su aparatu fiksuojamais sąrėmiais (aš jų nejutau) ir 2 cm atsivėrimu galiu keliaut į gimdyklą.
Prakirpus vandenis prasidėjo „linksmybės“: sąrėmiai buvo, o gimda nesivėrė, gavau lašelinę su oksitocinu. Epidūro atsisakiau, nors turėjau. Buvau nusiteikus iškentėt. Iškentėjau… Nors po didelių oksitocino dozių ėmė tirpti veidas, pradėjo pykinti ir galvojau, kad iš skausmo mirsiu, savo apsisprendimo nesigailėjau. Nedaug trūko, kad atsigulčiau ant operacinio stalo, mat vaikelis niekaip negalėjo įsistatyti, tačiau pačiu laiku jam pavyko tai padaryti ir per kelis sąrėmius jis gimė. Sveikas ir stiprus berniukas be jokių pernešiojimo požymių.
Pagimdžiau paryčiais, buvau parą be miego, bet euforijoje. Euforiją lydėjo emocinis šokas „kas dabar bus“. Jaučiausi prastai fiziškai: negalėjau sėdėti, net iš lovos išlipti nepajėgiau, šlubavau dėl nėštumo gale užspausto nervo ir vitamino D stokos, iššūkis buvo nueiti iki mūsų palatoje esančio tualeto. O kur dar rūpintis vaikeliu ir stebėti kaip jį prausia. Laimei, visada šalia buvo vyras. Turėjome šeimyninę palatą, tad visą laiką leidome tryse. Po dviejų parų grįžome namo. Sveikata, atrodo nelabai ir taisėsi, o ir berniukas pasirodė labai neramus, tad „atmiegoti“ tą gimdytą parą nepavyko labai ilgai.
Berniukas dienom rėkė, negulėjo niekur, kur jį guldydavome, miegodavo tik ant rankų. Net pajudėt negalėdavau – atsibusdavo. Visą vasarą prasėdėjau namie, maniau, kad gyvenimas baigėsi. Vaikas 3 mėnesius atrodė kaip ne mano, kaip skolintas. Prasidėjo pogimdyvynė depresija. Laimei, greitai suvokiau kas su manimi vyksta ir su specialistų pagalba išlipau iš duobės. Po pusmečio baigėsi diegliai, viskas apsistovėjo ir pradėjome po truputį gyventi. Po metų supratome, kad turime nuostabų, linksmą vaiką, su kuriuo turime neišskiriamą ryšį ir kurį kasdien myliu vis labiau.
Po 3 metų pertraukos gimė sesutė, nors laukiausi dvynukų
Antrasis nėštumas taip pat buvo planuotas. Su vyru nusprendėme, kad jeigu ne dabar, kai tarp vaikų jau bus apie 3 metų skirtumas, tuomet vargu ar pasirįšime vėliau. Jau buvome atsigavę, pailsėje ir kuris laikas grįžę į normalių žmonių gyvenimą. Tiesa, aš buvau vos keli mėnesiai grįžusi į darbą. To man reikėjo, kad galėčiau bent kažkiek laiko pakeisti namų aplinką. Radome gerą auklę, tad viskas susidėliojo savaime.
Po 4 mėnesių bandymų testas parodė dvi ryškias juosteles. Tarp kitko, testą iš viso dariausi, nes besilankant pas ginekologę po echoskopijos tyrimo ji pasakė, kad arba turėsiu labai gausias menstruacijas, arba laukiuosi. Pasiūlė po kelių dienų pasidaryti testą. Nustebau, kad juostelės buvo labai ryškios, tačiau abu su vyru džiaugėmes, jog pagaliau pavyko. 6-ą nėštumo savaitę nuvykus pas ginekologę (norėjau įsitikinti, jog su nėštumu viskas gerai), patyriau dar gyvenime nepatirtą šoką: gydytoja, atsukus vaizduoklį, parodė dvi pūsleles ir jose plakančias širdeles. Tą akimirką patyriau tokių jausmų, kuriuos žino tik tokią žinią gavusios mamos. Vaistų nevartojau, giminėje tokių atvejų nėra buvę, tad niekada nebūčiau patikėjusi, jog galiu lauktis dvynių. Nežinau, ar dėl žinios, ar dėl nėštumo hormono, ėmiau jaustis silpnai, šiek tiek pykino. Po mėnesio viskas aprimo, ėmiau jaustis geriau ir tai sukėlė prieštaringų jausmų: lyg ir gerai, kad jaučiuosi geriau, bet lyg ir suvokiu, kad sveikata turėtų tik prastėti nuo didėjančio nėštumo hormono. 12-ą nėštumo savaitę mano abejonės pasitvirtino – gydytoja pilvelyje „rado“ tik 1 žmogeliuką. Antrasis sunyko savaime, be jokių žymių. Iš dalies buvo skaudu, kad vieno vaikelio nėra, iš kitos pusės jaučiausi tarsi nusirito akmuo nuo krūtinės. Vargu, ar būčiau gebėjusi pasiruošti dvynukų atėjimui. Visada maniau, kad daugiavaisis nėštumas skirtas tik labai stiprioms moterims, o tokia aš savęs po pirmojo vaikelio nelaikiau.
Antrasis nėštumas buvo sunkesnis. Nuo pat pradžių kankino vidurių užkietėjimas, kurio su maistu nepajėgiau suvaldyti, tad visą nėštumą pragėriau skaidulines medžiagas. Prasidėjo hemorojus. Nuo nėštumo vidurio iki pat galo kankino nėštuminė sloga. Nepajėgiau miegoti be laisvinančių vaistų. Ko gero kas mėnesį pasigaudavau vis naują virusą, dėl kurio kankindavausi su gerklės skausmais, sloga, nežymia temperatūra. Laimei, laiku suspėdavau gydytis – antibiotikų išvengiau. Nepaisant visų blogybių, neatsipyriau norui su šeima išvykti į kelionę. Ji buvo tikras atgaivos gurkšnis mano pavargusiam organizmui. Pavasarį gauti daug saulės, mėgautis šiltu vandeniu ir palmėmis buvo nepakartojama. Neišvargino nei 6 valandų skrydžiai su persėdimais. Nėštumui besiritant į pabaigą vis laukiau kada prasidės tinimai. Ir jų nesulaukiau! Nors mažylė gimė vidurvasarį, man nebuvo nei per karšta, nei silpna, nesikaupė ir skysčiai. Atrodžiau tikrai neprastai. :)
Nuo 30 nėštumo savaitės akušerė liepė pradėti saugotis, mat vaikelis labai žemai. Jaučiau tai pagal pilvą, per kurį jau kuris laikas nemačiau kojų. Saugotis labiau nepradėjau. Juk namie sūnus, su kuriuo dabar puikiai leidžiame laiką ir jam manęs reikia. Deja, dėl berniuko nešiojimo 34 savaitę prasidėjo sąrėmiai. Ir vėl paguldė į nėštumo patologijos skyrių. Nusprendė stabdyti gimdymo veiklą ir, dėl visa ko, brandinti vaisiaus plaučius. Po paros plaučiai buvo subrandinti, o gimdymo veikla sustabdyta, tad dar po dienos grįžau namo.
Tada ėmiau saugotis ir melsti, kad dukrytė pabūtų pilvelyje nors iki 37 savaitės. Pabuvo. Buvo ir ilgiau. Tada vėl nusprendžiau, kad saugotis nebėra ko, nes pernešioti nebenorėjau. O priaugti 12kg tik augs. Tiesa, nuo 37 savaitės prasidėjo labai varginantys paruošiamieji sąrėmiai. Akušerė teigė, kad tai normalu ir gali tęstis 1-2 savaites iki gimdymo. Po 2 savaičių tokių paruošiamųjų (jie trukdavo po 2-4 val ir baigdavosi taip pat staiga, kaip prasidėdavo), akušerė pasikvietė mane vizitui. Apžiūrėjo ir sako: “Na, kur tu nesikankinsi, vaikštai sau jau su 4 cm atsivėrimu“. Nuėjo pas vyrą, kuris laukė koridoriuje ir sako: „Niekur toli nebevažiuokit, kraukitės daiktus, pailsėkit ir vakare susitiksim gimdykloj“. Taip ir buvo. Su reguliariais, tačiau neskausmingais sąrėmiais nuvykome gimdyti. Pasirodo per kelias valandas namuose atsivėrimas padidėjo iki 6 cm. Jautėmės atsipalaidavę, įsijungėme mėgstamą muziką, pokštavome ir stengėmės, kad viskas vyktų lengvai. Gal dėl tokio nusiteikimo, o gal dėl to, kad antras gimdymas, po 3 val. ant krūtinės laikiau dukrytę. Gimdymas buvo greitas ir sklandus, neprireikė jokių intervencijų (neskaitant vandenų nuleidimo, nes jie pas mane plokšti ir patys, anot akušerės, niekaip nebūtų nubėgę). Vakare pagimdžiau gražią ir sveiką mergaitę. Po gimdymo jaučiausi puikiai: galėjau sėdėti, pajėgiau ir vaikščioti, tad dvi naktis ligoninėje puikiai leidome dviese. Dukrytė rami. Bent kol kas. Aišku, pilvelis skauda, bet kai ištveri tokį etapą, koks jis mums buvo po sūnaus gimimo, esi pasiruošęs viskam. Su dukryte jaučiamės atsipalaidavę, daug keliaujame ir tiesiog džiaugiamės pagausėjusia šeima.
Pabaigai mano palinkėjimas būsimoms mamoms: skirkite laiko sau: keliaukite, tai tikrai saugu, jei nėštumas nekomplikuotas, mėgaukitės masažais, grožio procedūromis, skaitykite, domėkitės, tai pravers gimus vaikeliui. O svarbiausia – nesuidealizuokite motinystės. Nereikia tų rožinių akinių. Vaikas ne lėlė, jo neišjungsi kai verkia. O jis verks, ir jūs verksite kartu. Taip yra ir tam reikia nusiteikti, tik taip pavyks išlaikyti stabilią psichologinę būseną ir sėkmingai išgyventi sunkiausius pirmuosius metus. :)
Apie autorių :

Komentarai .